Apie 13% žmonių pasaulyje turi socialinio nerimo sutrikimą.
Dauguma iš mūsų esame susidūrę su žmonėmis, kuriems būdingas socialinis nerimas. Apie 13% žmonių pasaulyje turi šį sutrikimą. Paprastai juos atpažįstame iš vengiančio elgesio: jie vengia būti žmonių susibūrimuose, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, skambinti į oficialias įstaigas, stengiasi pasitraukti iš situacijų, kur gali būti stebimi kai dirba, valgo, viešai ką nors pristato. Paprastai šių sunkumų turintys žmonės bijo, kad apie juos ką nors blogo pagalvos, pažemins, pasišaipys, atstums. Mes visi nenorime patirti pažeminimo, tačiau socialinį nerimą turintys žmonės perdeda galimo pažeminimo tikimybę, jų dėmesys paprastai būna nukreiptas į neigiamų signalų sekimą (jautriau reaguoja į kitų žmonių nuobodulį, nepasitenkinimą, kritiškumą), nuolat tyrinėja savo elgseną, kelia jai aukštus standartus ir bando sukontroliuoti net smulkius niuansus, kad tik nepadarytų ko nors, jų nuomone, netinkamo. Pokalbio metu būna įsitempę, gali būti daug tylos pauzių, bandymų pasitraukti iš pokalbio, akių kontakto vengimo. Socialinėse situacijose arba galvojant apie jas, jiems gali pasireikšti intensyvūs fiziologiniai nerimo simptomai: prakaitavimas, pykinimas, galvos svaigulys, drebulys, stiprus burnos išsausėjimas, intensyvus raudonis, panikos priepuoliai ir kt. Šie sunkumai gali labai apsunkinti kasdienybę tuo, kad gali tapti sunku eiti į darbą, mokyklą, užsiimti laisvalaikio veiklomis, kurti draugų ratą, megzti romantinius santykius, rūpintis sveikata, kreiptis į įvairias įstaigas ir pan.
Jei šių sunkumų turi mūsų artimieji, natūralu, kad gali kilti noras jiems padėti. Viena efektyviausių pagalbų yra psichoterapija. Kartais prireikia ir medikamentų vartojimo. Dažnai socialinį nerimą turintys asmenys neišdrįsta kreiptis į psichoterapeutus, nes tai taip pat yra viena iš socialinių situacijų, kurios gali kelti stiprų nerimą. Čia reikšmingai pagelbėti gali artimieji, kurie padėtų susirasti psichoterapeutą, užregistruoti vizitui ir, jei reikia, palydėti į pirmąją konsultaciją. Su psichoterapeutu galima būtų aptarti ir kaip toliau prisidėti prie greitesnio sunkumų sprendimo.
O štai kelios idėjos, kaip galime būti naudingi socialinio nerimo įveikimo procese, nepriklausomai nuo to, ar artimasis lankosi pas psichoterapeutą, ar ne:
Pasirūpinkite pozityvia, palaikančia atmosfera:
- Išklausykite savo artimąjį, priimkite jo jausmus, nemenkinkite ir nekatastrofizuokite jo sunkumų. Venkite tokių frazių, kaip „nėra čia ko bijoti“, „tai labai paprasta“, „prisigavoji“ ir pan.
- Sakykite kuo daugiau komplimentų ir padėkų, ypač apie bendravimą. Galima girti idėjas, balso ypatumus, mandagumą, gebėjimą išklausyti, malonią, nekritišką bendravimo atmosferą, taisyklingą tartį ir kt.
- Pagirkite už bet kokią iniciatyvą socialinėse situacijose, net jei ne viskas pasiteisino. Visada galima pagirti už drąsą bandyti.
- Venkite kritikos. Net jei išties nutiko koks nesklandumas, nėra naudinga ties juo fiksuoti dėmesį, nebent pats žmogus labai nori apie tai kalbėti. Prisiminkite, kad socialinį nerimą turintys žmonės yra labai jautrūs bet kokiems negatyviems signalams.
- Jei norite pasakyti pastabą, vietoje kritikos, išsakykite pageidavimus, norus ar konkretų pavyzdį elgesio, kuris būtų tinkamesnis ar labiau pageidautinas.
- Normalizuokite klaidas ir nesklandumus. Kiekvienoje veikloje klaidos neišvengiamos, jos yra normali mokymosi ir bet kokios veiklos dalis. Juk kiekvienas esame pasakę kokį nevykusį juokelį,netinkamą pastabą, valgant apsipylę ir pan. Bet dėl to paprastai neprarandame draugų. Puiku, jei galite pasidalinti savo netubulumo pavyzdžiais.
- Kantriai išlaukite progreso. Normalu, kad greitai sunkumai neišsisprendžia. Prisiminkime, kiek užtruko, kol išmokome vairuoti, per kiek laiko sumažėjo įtampa?
- Nekelkite didelių lūkesčių ir aukštų reikalavimų, kad neskatintumėte baimės nuvilti, tačiau kartu demonstruokite tikėjimą, jog jūsų artimasis gali susitvarkyti su socialinėmis situacijomis, net jei reikės ties tuo padirbėti. Sėkmė ne būtinai turi matytis per pirmuosius bandymus.
Kelkite iššūkį nerimą keliančioms ir kritiškoms mintims:
- Padėkite įsivardinti artimojo stiprybes, temas, apie kurias bendraudamas jis jaučiasi laisviau, turi daugiau žinių, patyrimo. Tai bus puiki atsvara save nuvertinančioms mintims.
- Skatinkite atskirti realius faktus nuo interpretacijų. Pvz., tai, kad kas nors pokalbio metu vis pasižiūri į laikrodį, dar nerodo, jog pokalbis nuobodus. Gal žmogus tiesiog kur nors skuba ar laukia ko nors.
- Padėkite surasti daugiau alternatyvių paaiškinimų, kodėl kiti asmenys konkrečioje situacijoje nemaloniai elgėsi, buvo abejingi ar parodė nemalonių emocijų (pvz:. galbūt kaimynas nepasisveikino ne todėl, kad Jūsų nemėgsta, o todėl, kad buvo pavargęs ar užsiėmęs, tad jo dėmesys buvo kitur nukreiptas, gal tiesiog nepastebėjo, gal turi pavydų romantinį partnerį ir pan.)
- Sumažinkite klaidų svarbą, parodykite, jog ir suklydus galime taisyti situaciją, pvz:. pasakius netaktišką pastabą – galima atsiprašyti. Kvieskite pamatyti, kad konkreti klaida yra tik vienas iš daugelio bendravimo aspektų. Galbūt šalia netaktiškos pastabos buvo daug pozityvių iniciatyvų arba tiesiog didesnė pokalbio dalis buvo maloni.
- Jei artimasis labai nerimauja dėl to, kas nemalonaus gali nutikti konkrečioje socialinėje situacijoje, kartu aptarkite, kaip tuos sunkumus būtų galima spręsti. Naudinga įsivertinti, kokia reali tikimybė, jog tie nemalonumai ištiks. Pavyzdžiui, kokia tikimybė, jog registruojantis į kirpyką, kas nors apšauks ar pasišaipys? Kiek kartų yra skambinta ir kiek iš jų apšaukė ar pasišaipė?
- Prieštaraukite įsitikinimui, jog kalbėti galima tik tada, kai tai labai svarbu, tikrai žinai atsakymus į užduotus klausimus ar turi labai originalią idėją. Juk pokalbio palaikymui labai svarbios ir paprastos temos (kad ir apie orą, aplinkos detales), kurios rodo, jog esame kartu ir norime palaikyti bendravimą.
Padėkite sklandžiau palaikyti pokalbį ir mažinti vengiantį elgesį:
- Priminkite, jog kartais darant dalykus, įtampa yra neišvengiama, bet tai nebūtinai reiškia, jog verta tų dalykų vengti. Daugumai žmonių per pirmuosius pasimatymus kyla nerimas, įtampa, tačiau kaip kitaip pradėti kurti romantinius santykius?
- Galima kartu pasimokyti nerimą reguliuojančių metodų – kvėpavimo pratimų, relaksacijų, dėmesingo įsisąmoninimo metodų ir kt.
- Kvieskite artimąjį kartu dalyvauti laisvalaikio užsiėmimuose (sportinės,e meninėse veiklose, žaidimų vakaruose ir kt.) ar nedideliuose susibūrimuose, pokalbiuose, kuriuose dalyvauja 1-2 mažiau pažįstami žmonės.
- Pokalbio metu stenkitės užduoti atvirus klausimus (kaip?, kas?, kokiu būdu? ką galvoji apie…?) vietoje uždarų klausimų (į kuriuos galima atsakyti vienu žodžiu).
- Grupinio pokalbio metu neatsakinėkite už artimąjį. Skatinkite jį patį pasisakyti (pvz:. „Rima, o ką tu galvoji apie…?“ „Primink man, prašau…“)
- Darykite pokalbių treniruotes. Jūs galite vaidinti žmogų, su kuriuo artimasis norėtų bendrauti, ir bandykite palaikyti pokalbį. Taip pat galite pasidomėti apie aktyvaus klausymosi įgūdžius ir juos kartu stiprinti per vaidybinius žaidimus.
- Galima kartu su socialinį nerimą patiriančiu žmogumi susirašyti vengiančių veiklų sąrašą nuo lengviausiai įveikiamų iki sunkiausiai įveikiamų. Palaipsniui jas praktikuoti. Labai naudinga tai daryti su psichoterapeuto priežiūra, nes jis padėtų sklandžiau įveikti sunkumus ir pasirūpintų atkryčio prevencija.
- Apdovanokite už kiekvieną iniciatyvą ir įveiktą naują etapą. Tai gali būti komplimentai, skirtas laikas tam žmogui, malonios smulkmenos, pasiekimų atšventimas dviese ir kiti malonūs dalykai.
Iš tiesų socialinio nerimo sutrikimą turintiems žmonėms labiausiai reikia nuoširdaus priėmimo, kantrumo, atjautos netobulumuose bei patvirtinimo, jog yra kažkam svarbūs, įdomūs ir verti meilės. Tai galime duoti per pozityvų santykį ir buvimą kartu.
Kiti mūsų įrašai
