Palietus vaikystės temą, dažnam ima virpėti balsas ir ašaroti akys. Kodėl? Juk buvo jais pasirūpinta.
Prieš didžiąsias šventes – Kalėdas arba Velykas – psichologo kabinete suaktyvėja skaudi tema apie tėvų ir vaikų santykius. Vaikai, kurie jau būna suaugę, ima jausti nepaaiškinamą įtampą, važiuodami per šventes į gimtinę pas tėvus, ir mes pradedam gilintis, apie ką gi yra ta įtampa ar nenoras. Užgimsta vidinis konfliktas – žinojimas, kad tėvai laukia priruošę begalės maisto, susigrumia su priešpriešinimo banga, o juos apgaubia abejonių ir kaltės jausmai. Kažkas viduje mina ant stabdžių. Kas? Ir nebūtinai šis konfliktas į psichologo duris pasibeldžia per šventes. Jis išlenda ir kasdieninėse sesijose, kai paliečiama tėvų tema. Dažnam kyla dviprasmiški jausmai– viena vertus, tėvais reikia rūpintis, būti dėkingais ir norėti juos lankyti, kita vertus – nuvažiavus pas juos virš galvos ima kauptis kažin koks pilkas debesėlis, kupinas senų neišsakytų nuoskaudų.
„Valgyk, vaikeli, visą parą gaminau dėl tavęs“ – pasigirsta motinos balsas, ir šakutė rankose nusvyra. Supranti, kad apetitas neatitinka cepelinų porcijos, bet greitai išgirsti, kad neįvertini mamos triūso. Bandai įveikti bent pusę cepelino, nes turi šansą suteikti mamai daug laikino džiaugsmo, o vidinis tavo vaikas kužda „Ne cepelinų aš čia atvažiavau. Aš noriu pakalbėti. Apie tai, kaip darbe nuolat patiriu vadovo pažeminimus, kaip mano partneris slapčia mezga romaną su kita…mama, ar žinai? Praeitą naktį praverkiau į pagalvę…“
- Mama, aš nenoriu…man paskutiniu metu labai liūdna, – stengiesi atverti savo emocijas.
- Oj, nepradėk, nėr čia ko liūdėti. Valgyk valgyk, visai sublogai.
Neretai žmonės siekia pateisinti tėvų lūkesčius ir jausti jiems dėkingumą už tai, kad jie užaugino ir pasirūpino jais vaikystėje, bet pradėjus gilintis į tą rūpestį, pasigirsta atsakymas „Buvau visada pamaitintas ir aprengtas, kažkaip užaugau“. Kažkaip. Tik klausimas, kodėl atsidūrėte psichologo kėdėje. Palietus vaikystės temą, dažnam ima virpėti balsas ir ašaroti akys. Kodėl? Juk buvo jais pasirūpinta. Tai apie ką skaudulys? Ir verčiant lapą po lapą atgal link vaikystės paaiškėja, kad vis dėl to kažko trūko. Realybė ta, kad esam sudaryti ne tik iš kūno, kuriuo reikia pasirūpinti, bet ir iš jausmų. Maistas, rūbai, stogas virš galvos, miegas – tai mūsų fiziologiniai poreikiai. Visi žinome, kiek žmogus gali išgyventi be vandens ar maisto. O kaip su emocinių poreikių patenkinimu? Poreikiu būti apkabintam, išgirstam, įvertintam, mylimam, priimtam tokiam, koks esu? Greičiausiai jų nepatenkinę galim išgyventi, bet šių poreikių nepatenkinimas palieka sunkius trauminius pėdsakus mūsų psichikoje. Ir jeigu pastebite, kad po apsilankymo pas tėvus išeinate su įtampa, prislėgtu jausmu, liūdesiu, susierzinimu – visa tai gali signalizuoti, jog jūsų emociniai poreikiai liko nematomi, nors skrandis liko prikimštas. Būtent apie tuos emocinius poreikius ir noriu pakalbėti.
Kaip apskritai suprasti, kas yra tie emociniai poreikiai?
Jie tokie nematomi atrodo… Paprasčiausiai juos būtų paaiškinti per jausmą – kai jie atliepti, mes jaučiamės gerai, tarsi kažko būtume pripildyti. Kaip pilna stiklinė. Tačiau kai mūsų emociniai poreikiai būna neatliepti, mes galim jausti nuolatinę vidinę tuštumą, esam sudirgę, pikti, nepatenkinti, mums nuolat kažko trūksta, bet sunku žodžiais paaiškinti, ko tiksliai. Kai esame tušti, ieškome kažko, kas mus užpildytų. Labiausiai norisi žmogaus, iš kurio tikimės mūsų poreikių patenkinimo ir pasirūpinimo. Jei nėra šalia tokio žmogaus, jį atstoti gali maistas, alkoholis, narkotikai, kitos priklausomybės, ekstremalus elgesys ir pan. Vidinė tuštuma ypač jaučiama, kai būnam vieni. Tada ypatingai jaučiamės tušti, neužpildyti, nenuraminti. Sudėtinga išbūti su šiuo sunkiu jausmu. Dažnai tokiais atvejais ieškoma to „idealaus mamos ar tėčio“ kitame žmoguje, kuris mus galėtų padaryti laimingais. Bet tai tik iliuzija.
Yra įvairių poreikių teorijų. Bandysiu apimti keletą iš jų:
Taigi, vienas pagrindinių emocinių poreikių yra saugus pieraišumas, kuris vaikui suteikia saugumą, stabilumą ir jausmą, kad jis yra besąlygiškai priimtas savo tėvų. Besąlyginė meilė – tai bazinis poreikis, kuris suteikia pasitikėjimo savimi jausmą – jausmą, kad esi priimamas toks, koks esi: su visom savo emocijom, klaidom, trūkumais, norais, savybėm ir pan.; tau nereikia savęs įsispraust į kito nustatytus rėmus, tau nekeliami nerealūs lūkesčiai (būti pirmūnu ar mokytis Oksfordo universitete), tau nereikia užgniaužti savyje emocijų, kurių kiti nenori matyti ar net baudžia už jas. Jei šis poreikis nėra patenkintas ankstyvoje vaikystėje, jaučiamas nuolatinis nesaugumas, ypač santykiuose. Todėl žmogus nusiraminimo ieško kitame žmoguje, tikisi, kad kitas suteiks jam saugumą, arba atvirkščiai – bando atsiriboti nuo santykių.
Sekantis svarbus emocinis poreikis – autonomijos. Jį atliepiantys tėvai leidžia vaikui eksperimentuoti, suteikę tam saugias ribas, išbandyti savo jėgas, kas skatina vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Svarbi sąlyga slypi tame, kad tėvai leidžia daryti vaikui klaidas ir prisiimti už tai atsakomybę. Šis poreikis vaikystėje lieka neišpildytas, jeigu tėvai yra pernelyg kontroliuojantys, neleidžiantys vaikui pačiam išbandyti savo savarankiškumo, viską darantys už jį, arba yra itin kritiški vaiko atžvilgiu, sarkastiškai reaguojantys į vaiko bandymus įveikti sunkumus pačiam. Kai autonomijos poreikis yra nepatenkintas, vaikas užauga abejodamas savimi, jam sunku priimti sprendimus, jis gali tapti priklausomas nuo kitų nuomonės.
Dar vienas labai svarbus poreikis – tėvų gebėjimas priimti visas vaiko emocijas ir poreikius, nebaudžiant ir jų neignoruojant. Ypatingai neigiamą įtaką asmenybės formavimuisi palieka toks tėvų elgesys, kai vaikai yra baudžiami už tam tikras emocijas, kai jiems neleidžiama reikšti pykčio, liūdesio, nusivylimo ir kitų svarbių emocijų. Neleidimas reikšti savo emocijų dažnai baigiasi tuo, kad vaikas ima jas slopinti, o tai -tiesus kelias į nerimą, depresiją bei kitus psichinius sutrikimus. Dažnai tokie vaikai suaugę ieško psichologo pagalbos, nes emocijų slopinimas būna pasiekęs piko viršūnę ir pasireiškia panikos priepuoliais, depresija, somatiniais požymiais, įkyriomis mintimis ir pan. Tokie žmonės negeba suvokti, kas vyksta jų viduje, tik įvardina tai kaip didelį nerimą ir chaosą. Dažnai jie jaučia kaltę, reikšdami savo emocijas ar kalbėdami apie savo poreikius, nes turi pasąmoninį įsitikinimą, kad rodyti savo emocijas yra negerai.
Spontaniškumas ir gebėjimas ilsėtis – dar vienas svarbių mūsų poreikių. Pasiseka tiems vaikams, kurių tėvai palaikė vaikų spontaniškumą, norą žaisti, ir kurie patys laikėsi principo, kad gerai dirba tas, kuris moka gerai ilsėtis. Taisyklės ir planai yra reikalingi, bet jie neturi apimti viso žmogaus gyvenimo. Kai kurie vaikai nuo pat vaikystės turėjo įtemptą dienotvarkę, kurioje vietos poilsiui ar laiko sau atrasti buvo misija neįmanoma, o laisva minutė poilsiui buvo traktuojama kaip nieko neveikimas (tinginystė). Užaugę tokie žmonės yra nuolatiniame bėgime, apsikrovę šimtais darbų ir reikalų, o jeigu tik sustoja pasigrožėti saulėlydžiu, juos iškart užpila kaltės jausmas, lydimas vidinio balselio „Aha, ir vėl tu nieko nedarai, dykaduoni“. Jiems būna sunku ilsėtis, o ką jau kalbėti apie atostogas – jos yra tikra kančia, nes juk nieko neveikimas (kas iš tikrųjų vadinasi POILSIS) yra didžiausias nusikaltimas pasaulyje.
Dar vienas iš poreikių – realios ribos ir savikontrolė. Šio poreikio tinkamas atliepimas padeda vaikui užbaigti pradėtas užduotis ir nustatyti savo galimybių ribas, kas dažnai apsaugo nuo perdegimo ir išsekimo tiek darbe, tiek santykiuose. Šis poreikis lieka nepatenkintas, jeigu tėvai vaikystėje buvo itin liberalūs, neduodantys jokių atsakomybių vaikui, nenustatantys jokių ribų arba tada, kai tėvai nustatinėja itin griežtas ribas ir taisykles, kurios neatitinka realių vaiko gebėjimų. Kokios viso to pasekmės? Tai – negebėjimas susitelkti motyvuotam darbui ir užbaigti jį iki galo, laikytis disciplinos ar užsibrėžto tikslo. Kitu atveju, užaugus aplinkoje, kur galiojo itin griežtos ribos ir taisyklės, vaikas ir suaugęs negeba atsipalaiduoti ir laiko save įspraudęs į bėgimo takelį, iš paskos tempdamas lagaminą su baime kažką padaryti neteisingai. Tiek per didelė laisvė, tiek ypatingai griežtos taisyklės yra du tos pačios lazdos, sukeliančios problemų ateityje, galai. Tik balansas tarp šių dviejų kraštutinumų padeda suformuoti realų suvokimą apie įvairių atsakomybių ir pasirūpinimo savimi ribas.
Maistas dažnai tampa tėvų jauku prisikviesti savo jau suaugusius vaikus. Ir tai nėra blogai. Dažnai juk kviečiam draugę susitikti „prie kavos“, suprasdami, kad kava nėra tikslas – tai tik jaukas. Kava tampa priemone būti išgirstam, suprastam ir priimtam su visom savo emocijom. Išliedami savo skausmingus išgyvenimus kitam mes tikimės paguodos ir nuraminimo, o ne kritikos, priekaištų ar kaltinimų už tai, kad mes turime ar neturim kažkaip jaustis ar mąstyti.
Mes užaugam ir išeinam iš tėvų namų, kartais užsukdami jų aplankyti. Vieni tai daro dažniau, kiti – rečiau, treti išvis vengia tėvus matyti. Ar susimąstome, kas mus laiko ryšyje su tėvais? Pareiga, baimė juos nuvilti, kaltės jausmas ar …meilė? Su kokiu jausmu važiuojame pas juos, su kokiu jausmu išeiname? Ir aš nekalbu apie sotumo jausmą, kurį sukelia silkė ar cepelinai. Aš kalbu apie vidinį emocinį jausmą. Ar mes išeidami iš tėvų išsinešam jausmą, kad esame išgirsti ir vertinami bei mylimi, ar virš mūsų susikaupia įtampos, nuoskaudų ir nusivylimo debesys? Jeigu dažnai iš vizito pas tėvus išsinešate su savimi įtampą, nepaaiškinamą susierzinimą, kaltę – tai gali būti ženklai apie neatlieptus jūsų emocinius poreikius. Paklauskite savęs, ar galite laisvai kalbėti apie savo emocijas, reikšti savo poreikius, išsakyti savo nuomonę ir jausti, kad esate už tai priimtas be priekaištų, kaltės, be lūkesčių būti kitokiam – tobulesniam? Ir jums labai pasisekė, jeigu pas tėvus važiuojate ir iš jų grįžtate su geru jausmu, be įtampos, kaltės ar nerimo. Kiekvieno mūsų vidinis vaikas tikisi, kad tėvai bus mūsų saugus uostas, į kurį galėsime grįžti, kai užklups mus audra, ir kuris mus visada pripildys meilės, supratimo, šilumos. Ir jeigu vaikystėje turėjome tokį uostą, išsaugosime jį ir savo širdyje. O jeigu neturėjome? Juk būna taip, kad tėvai dėl kokių nors priežasčių negeba būti tuo saugiu uostu savo vaikams. Galbūt dėl to, kad patys tokio uosto savo vaikystėje neturėjo. Tada tenka susitaikyti su tokia liūdna realybe ir ieškoti to uosto kitur. Psichoterapija čia gali daug padėti.
Dažnai girdžiu iš savo pacientų svajonę-neišpildytą norą… „Grįžtu namo. Mama sėdi prie stalo paruošusi du puodelius mano mėgstamos arbatos ir sako „Vaikeli, nepyk – šiandien nebus jokių cepelinų ir silkės. Šiandien bus pokalbis. Noriu išgirsti tave, kuo tu gyveni, kaip tu jautiesi? Sakei praeitą naktį verkei į pagalvę – papasakok man, kas nutiko? Man rūpi tavo jausmai. Man rūpi tu“. Ir niekas netrukdo lietis emocijoms – liūdesiui, nuoskaudoms, pykčiui. Žinau, kad ji supras, išklausys ir pasakys „Ačiū tau, kad pasidalinai su manimi. Man svarbu buvo tai išgirsti“. Ir paims už rankos. Ir apkabins. Cepelinų nėra. Bet jų ir nereikia. Noriu likti jos saugiame glėby ir žinoti, kad esu brangus. Ten, kur mano jausmai priimami. Už juos niekas nebaudžia ir nenori manęs pakeisti į geresnį. Aš esu mylimas toks, koks esu – su klaidom, trūkumais, silpnybėm.“
Aš greit grįšiu, mama. Cepelinų nevirk. Pakalbėkime apie jausmus.
Kiti mūsų įrašai
