Veikiausiai jau nuo spalio mėnesio (tikrai dar prieš Vėlines) pasipylė reklaminiai tekstai apie nuostabią Kalėdų šventę, dovanas, lemputės parduotuvėse ir gatvėse jau šviečia, akcijos ir nuolaidos kviečia pirkti dovanas, puoštis – kurti laimingos šeimos prie dailaus kalėdinio stalo akimirką.

Dienos vis tamsėja, darbų, reikalų, spūsčių, žmonių prekybos centruose, dovanų sąrašų ir minčių, ką dar reikia padaryti daugėja. Ruošiuos, puošiuos, galvoju apie savo artimuosius, ieškau dovanų, labai noriu juos pradžiuginti. Puošiu eglę, dairaus gražių žaisliukų, kabinu lemputes, kepu sausainius. Dirbu, skubu, turiu ilgą sąrašą metų pabaigos reikalų. Noriu atrodyti gražiai, noriu pasipuošti. Noriu tas kelias dienas negalvoti apie darbus. Labai noriu pajausti tą kalėdinį stebuklą. Labai laukiu tos susitikimo akimirkos, tos šventinės nuotaikos. Kai susėdame prie Kūčių stalo, laužiame paplotėlį, atleidžiu visiems, šypsausi, geriu į save pakylėtą akimirką. Okey, aš laukiu to stebuklo.

Pasaulyje už rinkodarinio lango vis dar vyksta karas Ukrainoje. Mano kalėdiniame paveiksle nėra mamos, močiutės, tėčio, žmonos, vyro, dukros, sūnaus. Kalėdas pirmąkart švenčiu viena. Nebegaliu apsimesti ir ieškoti dovanų žmonėms, kurie, tebūnie darydami taip, kaip geriausiai suprato, mane skriaudė, ir man jau skauda, pikta, liūdna, sunku. Esu toli nuo visų. Žinau, kad tėtis vėl gers, mama vėl kiš man maistą, komentuos mano valgymą ar kūną. Neatrandu, kam tos Kalėdos iš viso, nes netikiu dievais, kritiškai matau consumerizmą. Turiu darbo ir reikalų tiek, kad jau seniai pervargau, nebeaprėpiu visų rūpesčių. Nesijaučiu saugi dėl savo finansinės padėties. Prisimenu tą tuštumos ir vienatvės jausmą, kuris apima, kai viskas paragauta, dovanos išpakuotos, ir nebeturime apie ką kalbėtis. Nėra prasmės, nebeturiu jėgų dėti pastangas kurti mikroplastiko šventę.

Na, gerai, tai ką daryti? Jei būtume dabar psichologo kabinete, klausčiau – o kokia mintis prabėgo prieš tai, kai paklausei „ką daryti“? Ar tavo mintys lekia milžinišku greičiu į internetines ar fizines parduotuves ieškoti geriausios dovanos kiekvienam? Ar tu neleidi sau jausti ir nuolat „kažką naudingo“ veiki? Gal pasidarai generalinę namų pertvarką, kad namai šventei būtų idealūs? Gal žinai, kad važiuosi, susitiksi, pamatysi, tada tiesiog eisi į savo kambarį. Gal dirbsi.

Siūlau keletą idėjų pokalbiui su savimi terapijoje ar raštu namuose, kaip laukti ir sulaukti to kalėdinio šviesos į širdį atnešančio stebuklo.

Kaip laukti Kalėdų: kuriu dienas taip, kad jose rastųsi vietos džiaugsmui

1. Nusiperku ADVENTO KALENDORIŲ SAU. Nenuobodų! (veikiausiai – ne maisto ☺). Net jei jau nebe gruodžio pirmoji. Dar liko daug dienų, kurių rytas gali turėti mažą džiugesio akimirką. Perfekcionistai, nepersistenkite! Advento kalendorius nebus tobulas, džiaugsiuos ne kiekvieną dieną – kuriu aplinkybes džiaugtis, esu procese, kuriu mažus tamsiojo laikotarpio ritualus.
2. PASIPUOŠIU SAVO NAMUS gruodžio pradžioje: tokiu būdu ir tiek, kad tos smulkios detalės džiugintų, keltų ūpą, primintų, kad namuose yra šviesos ir jaukumo, net jei kojos sušąlo, o galva perkaito nuo darbų.
3. Apsilankau kalėdiniame miestelyje TIESIOG PABŪTI – išgerti karšto gėrimo, pasigrožėti žmonių išmone, talentu ir meistriškumu. Žmonės įdeda daug širdies ir pastangų, kad kurtų grožį. Leidžiu sau pajusti, kad šiuo metų laiku šurmulys ir šviesos yra priminimas, kad pasaulis ne tik tamsus, šaltas, piktas ir baisus.
4. Susidėlioju SAVO BIUDŽETĄ dovanoms. Mes nekontroliuojame kitų žmonių emocinių reakcijų, nežinome, nematome ateities – ar tikrai džiaugsis, ar tikra patiks. Leidžiu sau dovanoti tai, ką nori MANO širdelė. Ir ką leidžia MANO piniginė.
5. Nusiperku DOVANĄ SAU. Kažką, kas džiugintų mano širdį mano namuose man grįžus namo, ar tada, jei leisiu šventes viena. Aš esu svarbiausias žmogus mano gyvenime. Nesvarbu, su kuo dalinčiausi savo namų erdvę, laiką, finansus ar kitus resursus, gyvenu tik savo galvoje.
6. Rūpinuosi SAVO KŪNU NUOSEKLIAI. Nė vienas savaitgalis tam, kad spėčiau kažką pabaigti, nė vienas projektas nevertas mano sveikatos – darbų, užduočių mano gyvenime bus be galo, o kūną turiu tik vieną. Judu, vaikštau, šoku pagal muziką namuose ar automobilyje, darbe, pasportuoju – tiek, kiek man įprasta, ne daugiau! Neplanuoju kompensuoti kalėdinių maisto vartojimo iš anksto. Neleidžiu laiko prekybos centruose iki kojų nepavelkimo ar pečių juostos susirakinimo. Neatsisakau savo kūno dėl jokios šventės ar jos laukimo.
7. Paremiu kitus. Kalėdinis laikotarpis nuostabiai turtingas paramos renginiais, akcijomis ir svajonėmis, kurios laukia būti išpildytos. Ne tik savanoriauju – būnu tarp žmonių, matau, patiriu tai.

Kaip išgyventi Kalėdas: klausau savo kūno ir saugau save

1. Kiek įmanoma laikausi SAVO režimo. Mano kūnas nėra sutvertas daugiadieniam valgymui, bendravimui ir buvimui ant sofos be sustojimo, jis geriausiai jaučiasi savo įprastoje struktūroje. Dėlioju savo dieną taip, kaip dėliočiau įprastą savaitgalį (kuris struktūra turėtų būti panašus į darbo dienų!!!): miegu, kaip man įprasta, tiek kiek pavyksta, nelaukiu Kūčių vakarienės nevalgiusi nuo ryto, išeinu į lauką kasdien. Ypač, jei šiuo metu sveikstu nuo valgymo sutrikimo, jei žinau, kad jausiuosi nejaukiai, kad norėsiu užvalgyti jaudulį, nerimą, liūdesį, nuovargį.
2. Turiu SAVO NORŲ šventinėmis dienomis. Įdedu laiko ir pastangų suprasti, ką iš šeimos narių iš tikrųjų noriu pamatyti, kaip norėčiau pabūti su tuo žmogumi, ką norėčiau su juo nuveikti, apie ką pasikalbėti. Pagalvoju, ką noriu patirti su šeima – gal noriu pažaisti, pasivaikščioti. Pagalvoju, ką labiausiai noriu nuveikti kasdien – vieną dalyką, o kita – kaip išeis.
3. Darau pertraukas PAPILDYTI SAVO RESURSUS. Atsitraukiu, jei esu su daug žmonių, tiesiog prasieiti aplink namą, pažiūrėti į vieną tašką tylesniame kambaryje, pasnausti. Neleidžiu sau doomscrollinti, o jei kambaryje nuolat šviečia ekranai, skamba muzika, pasitraukiu. Jei esu viena, sustabdau save nuo kalėdinio ar nekalėdinio turinio vartojimo be pertraukos. Užsiimu mezgimu, nėrimu, siuvimu, piešimu, spalvinimu, statau sniego senį, žaidžiu gniūžčių mūšį, leidžiuosi nuo kalno – užsiimu bet kuo, kas leidžia pabūti savo kūne, su savo kūnu, įdarbinti mano kūno pojūčius ir išeiti iš galvos, kai jau joje pradeda vykti per daug dalykų. Neleidžiu sau ilgai būti smegenų rūke (angl. brain fog).
4. NUSITEIKIU tam, kas laukia. Aš žinau, daugiau mažiau, kaip jausiuosi su šeima ar viena. Ką jie sakys, ką komentuos, kaip elgsis su manimi. Neleidžiu sau gyventi fantazijoje, kad šiemet staiga bus kitaip. Todėl būtinai riboju laiką su tokiais žmonėmis. Neprivalau niekam nieko aiškinti, galiu daryti taip, kaip man reikia, mano gyvenime, mano kūne.
5. PADEDU SAU, kai jaučiu, kad kažkas sutriggerino, mano kūnas išsireguliavo. Dėl bet kokio preteksto – darbo skambučio, tualeto, indų plovimo – atsitraukiu. Jei turiu tokį žmogų, kuriuo pasitikiu, kreipiuosi į jį, leidžiu jam padėti, priimu pagalbą. Kvėpuoju, darau fizinius pratimus – drebulį, nusikratymą, rėkiu į pagalvę, mėtau ją su žodžiais, verkiu.
6. Gerbiu SAVO KŪNĄ. Apsirengiu taip, kaip patogu, neleidžiu laiko varžančiuose puošniuose apdaruose – jei reikia, pasipuošiu girlianda. Ypač, jei turiu sunkumų su savo kūno vaizdu, valgymu – nedarau nieko, dėl ko mano kūnui būtų sunkiau. Mano kūnas vertas mano pagarbos ir rūpesčio visiškai nepriklausomai nuo to, ar jis padidėjo, ar sumažėjo, kaip jis atrodo kitiems. Kiek pavyksta, praleidžiu visus jau tūkstantį kartų girdėtus komentarus pro ausis – viskas, ką man sako apie mano kūną, yra apie tuos žmones, kurie tai sako, ne apie mane.

Kaip atsigauti po Kalėdų: rūpinuosi savimi kaip sergančiu vaiku

1. Susiplanuoju bent vieną LAISVĄ DIENĄ TIK SAU. Nesvarbu, ar švenčių laiką leidau viena, ar su šeima, ar kažkaip kitaip – bent viena diena yra skirta atsigavimui. Net jei šventės praėjo nuostabiai, mano kūnas nebuvo jam įprastame režime, negavo daug dalykų, gal kažko gavo per daug, jam reikia laiko atsigauti. Susitelkiu į fizinio kūno poreikius, įdarbinu pojūčius: einu į masažą, užsidedu kaukę pėdoms, vaikštau lauke, mankštinuosi (ne tam, kad numesčiau ar kompensuočiau kalėdinį valgymą!!!), dėlioju dėlionę, piešiu pirštais, tvarkausi, klausau muzikos ir dainuoju (neužtenka tik klausyti!) minkau tešlą, plaunu grindis, etc. – darau dalykus, kurie leistų justi, lytėti, užuosti, jausti save savo kūne. Leidžiu sau pabūti su savimi.
2. Jei ateina TUŠTUMOS IR VIENATVĖS JAUSMAS, leidžiu jam pabūti, leidžiu jam ateiti ir man pasakyti, ką jis nori pasakyti. Žinau, kad galiu priimti viską, ką jaučiu – tai lyg simptomas vienišumo ligos, kuria galbūt sergu. Jis suprantamas, normalus, nors ir labai skaudus. Negaliu jo tiesiog nuvyti ar išgerti nuskausminamųjų – jei temperatūra nesiekia 38.5 laipsnio, nerekomenduojama gerti vaistų temperatūrai sumažinti, kūnas tuo metu tvarkosi pats. Aš galiu sau padėti šituo sunkiu momentu – švelniai rūpintis, duoti arbatos, pledą, šiltas kojines ir apsikabinimą.
3. Grąžinu / atidedu / atiduodu DOVANAS, KURIOS MAN NEPATIKO. Nelaukiu kitų metų, kurie tuoj pat ateis, nelaukiu, kol prireiks, nekuriu sau progos jausti nepasitenkinimą savo šventiškai išpuoštuose namuose su daiktais, kurie manęs nedžiugina. Jei dar neįsigijau – nusiperku dovaną sau.
4. TOLIAU KURIU SAVO GYVENIMĄ. Nors šventės baigėsi, dovanos gautos ir išdalintos, patiekalai suvalgyti, gyvenimas tęsiasi. Aš toliau gyvenu taip, kaip man patinka, toliau kasdien kuriu savo gyvenimą savo kūne. Toliau rūpinuosi savo jausmais.

Kalėdos mane ištinka pačiu tamsiausiu metų laiku, vos kelias dienas po to, kai tamsos dienoje pradeda po truputį mažėti. Jau kelis mėnesius mano kūnas patiria saulės, šviesos, šilumos stygių. Darbuose kaip niekad daug užduočių, kalėdinių renginių, muzikos blizgučių, šurmulio, spūsčių keliuose, šalčio, ledo, sniego. Būsiu sau geriausia drauge, sušvelninsiu sau tą milžinišką spaudimą džiaugtis, šypsotis, blizgėti, dovanoti, laukti ir tikėtis to Kalėdinio stebuklo.

– „Anima psichologija“ psichologė, dr. Dovilė Barysė