Dėmesingas įsisąmoninimas nėra stebuklinga galia – tai įprastas ir kiekvienam žmogui įgimtas gebėjimas būti dabarties momente, suvokiant savo patirtis ir perdėtai į jas nereaguojant. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas gali atrodyti sudėtingas, kadangi dažnai esame įpratę pasinerti į perdėtą mąstymą, tad tampa sunku sugebėti nuolat ir valingai atsigręžti į esamą momentą ir priimančiai būti jame, kad ir kas tuo metu vyksta. Vis dėlto, dėmesingumą ir sąmoningumą lavinti galime savarankiškai, pasitelkę keletą paprastų žingsnių:
Plaukime pasroviui kartu su savo kūno pojūčiais, mintimis ir emocijomis – kurį laiką juos pastebėkime, nevertinkime jų ir tiesiog leiskime jiems būti. Galime įsivardyti, ką tuo metu jaučiame: „džiaugsmas“, „pyktis“, „nekantrumas“ ir pan., tačiau nesistenkime to vertinti ar keisti.
Atkreipkime dėmesį į išorinius pojūčius – garsus, vaizdinius ar prisilietimus. Galime taip pat juos įsivardyti: „garsas“, „skonis“, „kvapas“ ir pan. Čia galime susidurti su iššūkiu nepradėti jų vertinti ir analizuoti, tačiau išorinius dirgiklius tik pastebėkime, smalsiai patyrinėkime ir paleiskime.
Pabūkime su šiomis patirtimis jas patyrinėdami, nevertindami ir priimdami. Buvimas dėmesingume kurį laiką gali būti sudėtingas, o mintys vis krypti į šalį, tačiau su laiku galime išmokti būti vis dėmesingesni patirčiai.
Švelniai nukreipkime savo dėmesį atgal į esamo momento tyrinėjimą, jei jis ima klajoti po prisisminimus ar ateities planavimą, tačiau jokiu būdu savęs neteiskime dėl klajojančių minčių, o jas taip pat priimkime.
Mėginkime dar ir dar, jei nepavyksta dėmesio išlaikyti ar nukreipti ten, kur norime – tam reikalingas įgūdis, kurį galime įgyti tik bandydami.
