Turbūt ne vienam teko girdėti graikų mitą apie jaunuolį Narcizą, kuris skaidriame šaltinio vandenyje pamatė savo atvaizdą ir pats save įsimylėjo. Jis ėmė taip savimi grožėtis ir gėrėtis, kad niekas jam daugiau neberūpėjo: nei medžioklė, nei mokslai, nei valgis, nei miegas. Galop Narcizas sumenko, sunyko ir mirė. O ten, kur į žalią žolę nusviro jo galva, išaugo balta kvapni gėlė – narcizas.
Narcizo paveikslas išlikęs iki šių dienų nepakitęs, tik skiriasi tai, kad vietoj upelio jis naudoja kitus žmones, kurių funkcija – atspindėti jo grožį ir privalumus. Ne minusus ir trūkumus, jokiu būdu, nes jis jų neturi (bent jau taip galvoja), o tik jo teigiamas savybes. Galima teigti, kad narcisistinė asmenybė savo psichinę energiją, dar vadinamą libido, nukreipia į save. Todėl jis ir jo poreikiai tampa svarbiausia jo egzitencijos ašis, aplink kurią sukasi visas jo pasaulis.
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip susiformuoja narcizinė asmenybė, nes narcizu nėra gimstama, o greičiau tampama. Pradėkime nuo to, kad kiekvienam kūdikiui pažioje gyvenimo pradžioje reikia patirti besąlyginę meilę ryšyje su mama – jis turi išgyventi kupiną susižavėjimo ir įsimylėjimo stadiją, kai mama tenkina visus kūdikio poreikius. Paskui laipsniškai tie poreikiai turi būti švelniai frustruojami ir augdamas vaikas įsisamonina realybę, kad visi jo poreikiai negali būti visada patenkinami, kad tai yra svarbu kūdikystėje, bet negali tęstis viosą likusį gyvenimą. Visagalybės kepurė nukrenta, bet išlieka sveiko narcizmo, kurį vaikas gavo kūdikystėje iš mamos, pojūtis. Narcizas asmenybė nepatiria iš mamos besąlyginės meilės ir susižavėjimo; jį mama mylėjo su išskirtinėmis sąlygomis – ji mylėjo jame savo susikurtą idealų paveikslą, t.y. tokį, koks vaikas turi būti pagal ją, kokį ji vaiką įsivaizduoja. Dažniausiai tokios mamos labai pabrėžia vaiko akademinius gebėjimus ir giria arba baudžia vaiką už jo pasiekimus. Jau nuo lopšio laikų mama mato savo vaike būsimą karalių, žymią sporto žvaigždę ar Oksfordo universiteto profesorių, kuris atneš jai šlovę. Jai svarbu, kad jos vaikas pirmautų savo pasiekimais – pirmas pradėtų vaikščioti, kalbėti, skaityti, kad mokykloje būtų pirmūnas ir nušluostytų nosį kitiems, o svarbiausia – kad ji galėtų girtis kitiems. Dar vienas tėvų noras, auginant narcizinį vaiką, yra vaiko išnaudojimas savo pačių reikmėms. „Dukra yra mano geriausia draugė“ – tokia mama giriasi savo draugėms, nematydama nieko blogo, kad su savo paaugle dukra gali atvirai kalbėtis ne tik apie madą, bet ir apie savo santykius su vyrais arba guostis dukrai tarsi psichologei, reikalaudama supratimo ir nuraminimo. Tokiu būdu tėvai, patys vaikystėje negavę meilės ir teisingo susižavėjimo iš savo tėvų, savo emocinę tuštumą pildo paversdami savo vaikus meilės jiems davėjais, tarsi savo vaikystės trūkumus sprendžia savo vaikų sąskaita. Kaip jaučiasi vaikas?
Greičiausiai toks klausimas tėvams nekyla. Vaikas anksti išmoksta nuslopinti savo tikruosius jausmus ir poreikius, nes jie laikomi pavojingais. Tėvams nereikia pikto, liūdno ar nusivylusio vaiko – jie nori matyti laimingą pirmūną, skinantį laurus darželyje, mokykloje, o vėliau – prestižiniame universitete. Jie nenori girdėti jokių „bet“, „tačiau“, „man liūdna“ ir pan. Vaikai dalyvauja tėvų sukurtoje programoje „Būk toks, kokio man reikia, nes kitaip tavęs nemylėsiu“. Pasirinkimas aiškus. Vaikas viską darys, kad išvengtų tėvų atstūmimo. Viską. Atsižadės savo tikrosios savasties ir išmoks gyventi su didele tuštuma viduje ir visą gyvenimą juos persekiojančiu klausimu „ar aš esu mylimas? Ar esu ko nors vertas?“ Jų tuštumai užpildyti reikia nuolatinių pagyrimų, apdovanojimų, aplodismentų ir kitų įrodymų apie jų nepakartojamą žavesį. Todėl neveltui tokios asmenybės dažnai renkasi aktorių, daininkų, sprotininkų, vadovų pozicijas, nes tai garantuoja gerbėjų ratą. Ir kartais visai nemažą. Depresija ateina tada, kai su amžiumi jie netenka scenos ir gerbėjų būrio – netenka to upelio, to veidrodėlio, kuris jį atspindėjo ir rodydavo, koks jis nuostabus ir nepakartojamas. O be veidrodėlio tenka susidurti su vidine tuštuma ir menkavertiškumu.
Kiti mūsų įrašai
