Kaip atpažinti, kad prieš mane – narcizas?
Pabandykime išskirti svarbiausius charakterio ir elgesio ypatumus, kurie gali būti rakteliai į atsakymą, ar prieš jus – narcisistinė asmenybė.
Jis jus dievins. Jeigu jūs moteris, o narcizas – vyras, tai jums jį sutikus kils patekimo į pasaką jausmas – jūs pasijusite kaip Pelenė, sėdinti prie savo puodų, kai netikėtai pas jus užsuka princas su krikštolo kurpaitė ir, jūsų nuostabai, ta kurpaitė jums tinka. Arba, jei įsivaizduotumėte savo miegančia gražuole, tai narcizas būtų tas princas, kuris po vieno bučinio pavers jūsų gyvenimą rojumi. Kaip jausitės jūs? Jūs negalėsite patikėti, dėkosite visiems dievams, kad pagaliau sutikote savo princą, kuris kvies į pasimatymus ištaikingiausiuose restoranuose, dovanos puokštes įspūdingų gėlių, per gimtadienį užsakys limuziną su fejerverkais – privers jus aikščioti ir kurį laiką vaikščioti išsižiojus iš nuostabos.
Bet tik laikinai. Idealizavimas ilgai neužtruks. Po jo ateis kita idealizavimo pusė – nuvertinimas. Gal po kelių savaičių, mėnesių, bet po metų tai jau tikrai jūsų „brangusis“ ims kreiptis į jus menkinančiais epitetais, ims žemintis jus prie kitų („ji net dvylikos klasių nebaigus, tai kaip ji mokės susimokėt už butą“), jūs girdėsite daug pašiepiančios ironijos ir sarkazmo. Ypač jei nustosite jį girti ir juo žavėtis. Tačiau, net ir nuolat žavintis (jeigu tai apskritai įmanoma realiame gyvenime) neužpildysite narcizo gelmėse slypinčių skylių, o jūs vėl grįšite į Pelenės funkcionavimo lygį.
Narcizo kalba turtinga „superiniais“ žodžiais: „Fantastika!”, “Nerealu!”, “Neįtikėtina!”, “Super!” ir pan. Jis juos vartoja dažnai, ypač kalbėdamas apie save ar savo turtą (“nepatikėsi, kokį automobilį nusipirkau – naujausio modelio, dar kvepia gamyklos dažais, o koks salonas afigienas – viskas automatizuota”, “Nepatikėsi, – viešbutyje aš išsinuomavau kambarį, kur adaise atostogavo buvęs JAV prezidentas, su nerealiu vaizdu į jūrą. Sumokėjau afigieną kainą, bet jaučiausi super, kaip tikras prezidentas”). Viskas jo gyvenime yra tobula – namas, darbas, mašina, žmona, vaikai. Kitaip ir būti negali, nes skurdžiam vidiniam pasauliui reikia gražaus išorinio fasado, kuris paslėptų jo vidinę tuštumą.
Narcizo istorijoje galima aptikti daug trumpalaikių ryšių – keitėsi darbdaviai, draugai, meilužės, pastebimi nutrūkę ryšiai net su labai artimais šeimos nariais – broliais, sesėm ar giminėm, o ilgalaikių ryšių beveik nėra, arba vos vienas-kitas. Kodėl? Narcizas jums atsakys, kad greičiausiai dėl to, kad tie kiti buvo nesupratingi, kvaili ar tiesiog jam atsibodo. Bet čia jo paaiškinimas. Iš tikrųjų taip galėjo būti dėl to, kad narcizas bijo priklausyti vienam asmeniui, nes bijo būti demaskuotas su visa savo tuštybe, depresija ir gilia gėda. Ta dalis, kurią nuslopino, labai jį gąsdina ir yra jo gėdingoji asmenybės pusė, kurios narcizas niekam nerodo, net sau.
Kitų nuvertinimas. Arogantiškasis narcizas visada ras progų parodyti, kokie aplink jį kvaili ir nesupratingi žmonės. „Žiūrėk, kaip tas kvailai sugalvojo namą įsirengti, o tas durnelis kokią mašiną nusipirko – visai skonio neturi, o kaimynai kaip vaikus auklėja – žalio supratimo neturi, kaip leidžiama tokiems nevykėliams vaikus gimdyti“ ir t.t. ir pan. Būnant kartu su narcizu apima jausmas, kad atsidūrei „durnių laive“ – tokie aplink visi kvaili, kad tiks jis vienas yra protingas. Kam reikalingas kitų nuvertinimas? Nuvertinimas padeda išlaikyti narcizui savo savivertę – savo žavesį kitų akyse. Nes jeigu kiti durni, tai be abejo, kažkas yra protingas. Ir tas protingas yra jis.
Rūpinimasis tik savo poreikiais. Ilgainiui gyvenant su narcizu, jo partnerė ima pastebėti, kad kažkaip dingo jos pačios pomėgiai ir poreikiai, kad visas gyvenimas sukasi tik aplink narcizą. Narcizas nesupras, kam jo žmonai reikia draugių, jeigu turi jį, misterį Žavųjį. Jis nori gauti visą savo partnerės dėmesį, jam nepatinka, kad ji skiria dėmesį savo hobiams ar draugams. Narcizas į savo partnerę žiūri kaip į savo priklausinį – į objektą, kuris turi rūpintis jo poreikiais ir neturėti savųjų, tokiu būdu suprojektuodamas į partnerę savo tėvų nepadarytus darbus ir tikėdamasis, kad partnerė užlopys visas vaikystės spragas ir užpildys emocinę tuštumą.
Didelis jautrumas kritikai. Neduok Dieve, netyčia pasakysite narcizui, kad jis perdaug perkepė blynus ar numetė ant grindų savo nešvarias kojines. Turbūt po sekundės jau gailėsitės savo žodžių, nes būsite apkaltinta , kad visiškai jo nesuprantate – jis taip stengėsi pagaminti vakarienę, o jūs su savo komentarais viską sugadinote; jūs nesuvokiate, kad po darbų jis pavargęs, ir, užuot užsiėmusi jo nuovargio mažinimu, jūs čia gilinatės į tai, kur guli jo kojinės. Na, argi tai jums išties yra taip reikšminga, kad dėl kojinių esat parirengusi sugadinti visą vakarą, nuotaiką ir apskritai – visus santykius? Jūs žiūrite tik į smulkmenas, nematydama esmės, o esmė – tai jis ir jo poreikiai. Ir prie ko čia tos kojinės….
Pavydo jausmas. Narcizai jaučia didelį pavydą, kai sėkmė nusišypso ne jam, o kitiems. Tarkim, kai kolega paaukštinamas darbe, kai draugui pasiūlo prestižinį darbą ar kaimynas nusiperka metais naujesnį automobilį. Narcizų pavydas yra labai stiprus. Jis gali parodyti jį įniršiu, sarkazmu ar nuvertinimu. Gali net laikinai ar su visam laikui nutraukti ryšį su tuo žmogum, kuriam jaučia pavydą, nes negali susidoroti su šiuo jausmu. Kito žmogaus sėkmė jam tarsi peilio dūris į jo savivertę – ji parodo, kad ne jis yra tobuliausias ir protingiausias, kad yra protingesnių už jį. O to jis negali sau pripažinti.
Aukštas intelektas. Paprastai narcisistinė asmenybė turi aukštą intelektą, juk tai labai skatino jo aplinka (tėvai, giminės), todėl narcizas dar vaikystėje buvo fokusuojamas į aukštus akademinius gebėjimus, nes tai atneša jo šeimai ir giminei didelį pasididžiavimą („turėsime giminėj savo gydytoją, galėsime didžiuotis“). Nesvabu, kad vaikas gal rinktųsi kitą profesiją. Kitos profesijos prastos, nerimtos, jos nesuteiks tėvams džiaugsmo ir neduos progos pasigirti kaimynams, kad mano vaikas – žymus chirurgas, advokatas ar mokslininkas.
Narcizo tėvai dažniausiai irgi yra narcizinės asmenybės, kurios vaikystėje vykdė savo tėvų narcizinę programą ir tenkino jų lūkesčius. Taigi, posakis „Obuolys nuo obels rieda netoli“ čia visai būtų į temą.
Manau, kad atsakymas į tokį klausimą labai priklauso nuo to, kokį tikslą bendraudami su narcizu ketinate pasiekti – galite būti jo veidrodžiu, sakančiu tik tai, ką jis nori išgirsti, galite juo nebūti; galite sakyti jam kritiką, nepaisant jo gynybiško atmetimo, galite nutylėti; galite priversti savo gyvenimą suktis aplink narcizo poreikius ir pamiršti savuosiu, o galite bandyti priversti jį suprasti, kad jūs turite savo poreikius, norus ir jausmus. Ar jis supras – turbūt, kad nelabai. Jei nuspręsite būti jo tobulumo atspindžiu, t.y. kaip tas šaltinėlis atspindėti jo gerąsias savybes ir nematyti jokių trūkumų, narcizas bus patenkintas, bet laikinai, nes atspindėjimas neišspręs jo vidinių problemų. Po kažkiek laiko jis ims ieškoti kito veidrodžio, kuris alptų nuo jo žavesio.
Greičiausiai jūs nebūsite vieninteliu veidrodžiu narcizo gyvenime, nes vienas veidrodis ne visada pajėgia dirbti savo darbą nepavargdamas ir nesudūždamas. Tad laikui bėgant sužinosite (arba ne) apie visą narcizo veidrodžių karalystę. Galite nebūti narcizo tobulumo veidrodžiu ir sakyti jam ne tik pliusus, bet ir minusus bei nusiteikti būti ta „santykių griovėja“, kuri viską gadina savo komentarais apie jo minusus. Bet tada greičiausiai jis susiras kitą veidrodėlį, ir tai padarys žymiai greičiau, nei pirmuoju atveju.
Galite siųsti narcizą pas psichoterapeutą. Psichoterapija atstatys jo pažeistą savivertą ir padės integruoti ir nebebijoti vaikystėje išstumtų jausmų, kurie kelia narcizui didelį nerimą. Paprastai psichoterapija būna gana ilga. Tačiau jeigu jau narcizas pasirašys psichoterapijai, tai greičiausiai rinksis vieną žymiausių psichoterapeutą, arba dažnai juos keis ir nuvertins. Esmė tokia – kažkas turės nudirbti neatliktą vaikystėje darbą. Sakoma, kad narcizai dažniausiai ateina iki psichoterapeuto durų antroje gyvenimo pusėje, kai patiria nuojautą, kad „kažkas čia ne taip. Ir gal ne būtinai su kitais, o su manim“; kai jie pastebi, kad turimi pasiekimai (o jų tikrai būna) neteikia vidinio džiaugsmo, o vidinei tuštumai užpildyti jau viskas išbandyta ir niekas nepadeda, arba padeda labai laikinai.
O jeigu psichoterapijai narcizas nepasirašo, tai taip ir nugyvena savo gyvenimą, beieškodamas to stebuklingojo veidrodėlio, kuris atstotų jiems tai, ko negavo vaikystėje – kupino besąlyginės meilės ir susižavėjimo mamos žvilgsnio, priėmimo toks, koks esi.
Dar noriu pridurti, kad sveiko narcizmo turime daugiau ar mažiau kiekvienas iš mūsų. Jis reikalingas, kaip posakyje „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Bet jis nėra visa apimantis. Be to, mylėdami save ir rūpindamiesi savo poreikiais, asmenys su sveiku narcizmu geba empatizuoti ir suprasti kitus žmones, jie nekelia savo poreikių į pasaulio centrą, jų gyvenimas negriūna nuo vienos pastabėlės apie netobulai iškeptus blynus, o kiti žmonės jiems neatrodo visiški bukapročiai, iš serijos „Iš kur aš toks protingas atsiradau“. Turintys sveiko narcizmo žmonės neieško stebuklingo veidrodėlio kaip Snieguolės pamotė iš animacinės pasakos ir nesitiki išgirsti, kad yra gražiausi, protingiausi ir nuostabiausi pasaulyje. Jie suvokia savo pliusus ir minusus, jie gali pasidžiaugti kito sėkme ir padėti kitam nelaimėje.
Nors šiame aprašyme rėmiausi pavyzdžiu apie narcizą vyrą ir jo partnerę, iš tikrųjų narcisistinė asmenybė gali būti tiek vyras, tiek moteris. Narcisistinė asmenybė gali būti jūsų vadovas, draugas, draugė, kolega, tėtis, mama, vyras ar žmona.
Kiti mūsų įrašai
