Draugystė suagus: kaip ją kurti?

Draugystė suaugus reikalauja drąsos, nes joje visada yra rizikos.

Kaip kurti draugystes suaugus? Kodėl tai kartais sunkiau nei romantiniai santykiai — ir ką su tuo daryti?

Suaugęs žmogus gali turėti darbą, partnerį, vaikų, kolegų, pilną telefoną kontaktų, šimtus sekėjų socialiniuose tinkluose ir vis tiek neturėti kam paskambinti tada, kai iš tikrųjų sunku. Tai vienas keisčiausių suaugusio gyvenimo paradoksų: žmonių aplink daug, bet artumo mažai.

Vaikystėje ir paauglystėje draugystės dažnai atsirasdavo beveik savaime. Mus suvesdavo mokykla, kiemas, būreliai, universitetas, bendri vakarėliai, bendros nesąmonės, bendros baimės ir bendras laikas. Nereikėjo specialiai „kurti socialinio rato“, jis tiesiog buvo, tiesiog atsirasdavo. Žmonės dalyvavo mūsų gyvenime kasdien ir iš to po truputį gimdavo artumas.

Suaugus viskas pasikeičia. Niekas nebesodina mūsų į vieną klasę su dar dvidešimt penkiais žmonėmis. Niekas nebesukuria natūralaus konteksto, kuriame su tais pačiais žmonėmis praleistume valandų valandas. Gyvenimas susitraukia į darbus, namus, šeimą, buitį, atsakomybes ir viską dar nudažo nuovargis. Jeigu draugystei nebelieka vietos kalendoriuje, ji pamažu dingsta ir gyvenime. Draugystė suaugus retai atsiranda netyčia. Ji dažniau atsiranda tada, kai žmogus sąmoningai nusprendžia: „man reikia ryšio ir aš dėl jo kažką darysiu”. Ne desperatiškai. Ne dirbtinai. Ne bandydamas visiems patikti.

Kodėl suaugus draugystes kurti sunkiau?

Pirmas atsakymas atrodo banalus: nėra laiko. Tačiau problema dažnai ne tik laike. Problema ta, kad draugystė neturi aiškios vietos suaugusio žmogaus gyvenimo struktūroje. Darbui vieta yra. Vaikams vieta yra. Sąskaitoms, parduotuvei, gydytojui, sportui, buičiai – vieta yra. O draugystė dažnai lieka kažkur „kai bus laiko”, bet „kai bus laiko“ suaugus dažnai reiškia – niekada. Draugystei neužtenka gero jausmo. Jai reikia nuoseklaus bendravimo: kavos, pasivaikščiojimų, bendrų veiklų, žinučių, trumpų skambučių, kvietimų ir tų šiek tiek nepatogių pirmų bandymų susitikti. Draugystė dažniausiai neatsiranda po vieno įsimintino pokalbio. Ji atsiranda iš daugybės mažų akimirkų, kurios po truputį sukuria jausmą: „su šituo žmogumi man gera būti”.

Romantiniams santykiams turime scenarijų. Draugystei – ne visada.

Romantinius santykius suaugę žmonės dažnai supranta aiškiau nei draugystę. Yra pažinčių programėlės, pasimatymai, aiškūs signalai, klausimas „ar mes pora?“, santykių etapai, lūkesčiai, įsipareigojimai. O kaip tampama draugais?

Čia viskas migločiau. Nėra aiškaus momento, kada pažįstamas tampa draugu. Nėra oficialaus pokalbio: „Tai gal nuo šiandien mes artimesni?“ Nėra visuotinai priimtos formos, kaip parodyti, kad nori daugiau ryšio, bet nenori atrodyti įkyriai.

Todėl atsiranda daug nepatogumo. Daug svarstymų, tokių kaip:

Ar jau galiu pakviesti žmogų kavos?
Ar neatrodys keistai, jei parašysiu?
Ar jis tik mandagus, ar jam irgi įdomu?
Ar čia draugystė, ar tik malonus bendravimas?

Dėl šito neaiškumo daug ryšių net neprasideda. Ne todėl, kad žmonės nenori draugų. O todėl, kad bijo pasirodyti per daug norintys. Taip du vieniši žmonės gali stovėti vienas šalia kito, abu norėti ryšio, bet abu apsimesti, kad jiems nelabai reikia.

Suaugus mes labiau saugomės

Vaikai draugauja paprasčiau. Jie susipyksta, susitaiko, pakviečia žaisti, užpyksta, vėl ateina. Suaugus viskas sudėtingiau, nes atsinešame istoriją. Buvusias draugystes, kurios nutrūko. Žmones, kurie nuvylė. Situacijas, kuriose jautėmės atstumti, nereikalingi, išduoti ar tiesiog nepakankamai svarbūs. Todėl į naują ryšį ateiname ne visiškai atviri. Ateina ne tik žmogus, bet ir jo gynybos. Vienas tampa labai atsargus. Kitas laukia, kol jį pakvies. Trečias vaidina, kad jam nieko nereikia. Ketvirtas greitai prisiriša ir nusivilia, jei kitas žmogus neatsako tokiu pačiu intensyvumu.

Draugystė suaugus reikalauja drąsos, nes joje visada yra rizikos. Kviečiant kitą žmogų į savo gyvenimą, yra tikimybė, kad jis neateis. Arba ateis, bet ne taip arti, kaip norėtųsi. Arba ryšys netaps tokiu tvirtu kaip norisi. Taip, tai nemalonu, bet tai nėra tragedija. Ne kiekviena pažintis turi tapti draugyste. Ne kiekvienas malonus pokalbis turi virsti artumu. Ne kiekvienas žmogus, su kuriuo sutariame, turi tapti mūsų gyvenimo dalimi. Kartais nėra laiko. Kartais nėra abipusiškumo. Kartais nėra bendro ritmo. Kartais žmogus geras, bet ne tavo žmogus.

Didelė klaida – laukti „savų žmonių“ be jokio veiksmo

Kartais žmonės sako: „Aš laukiu tikrų žmonių.“ Skamba gražiai, tačiau už šios frazės neretai slepiasi pasyvumas. Tarsi tikri draugai turėtų kažkaip patys atsirasti. Tarsi gyvenimas vieną dieną pristatytų prie durų žmogų, su kuriuo bus lengva, gilu, natūralu, be jokio nejaukumo ir rizikos. Deja, suaugus taip būna retai. „Savi žmonės“ dažnai ne randami, o po truputį atpažįstami. Per laiką. Per pasikartojimus. Per mažus pasirinkimus. Per tai, kad vieną kartą pakvietei kavos. Kitą kartą parašei. Trečią kartą pasidalinai kažkuo asmeniškesniu. Ketvirtą kartą pamatei, kad žmogus nedingsta, kai tau ne tik linksma, bet ir sunku. Draugystė nėra momentinis testas, tai procesas.

Kartais mes per anksti nurašome žmones, nes pirmas susitikimas nebuvo „wow“. Daug tikrų ryšių prasideda ne nuo fejerverkų. Kartais jie prasideda nuo paprasto jausmo: „Su šituo žmogumi kažkaip ramu.“

Socialiniai tinklai duoda kontaktą, bet nebūtinai ryšį

Šiandien galime žinoti, kur žmogus atostogavo, ką valgė, kokį filmą žiūrėjo, kokioje sporto salėje buvo, ką galvoja apie politiką, santykius ir orą. Bet vis tiek galime nežinoti, kaip jis iš tikrųjų laikosi.

Socialiniai tinklai sukuria artumo iliuziją. Atrodo, kad palaikome ryšį, nes matome žmogaus gyvenimo fragmentus. Tačiau stebėti nėra tas pats, kas būti santykyje. Paspausti širdelę nėra tas pats, kas paklausti: „Kaip tu iš tikrųjų?“

Skaitmeninis kontaktas gali būti naudingas. Jis gali priminti apie žmogų, tapti pretekstu parašyti, padėti palaikyti ryšį per atstumą. Bet jis negali pakeisti gyvo, abipusio, žmogiško buvimo. Ryšys atsiranda ne tada, kai mes vienas kitą stebime. Ryšys atsiranda tada, kai vienas kitam atsiveriame.

Draugystė nėra tik pramoga

Dažnai apie draugus kalbame tarsi apie laisvalaikio dalį: su kuo nueiti kavos, išgerti vyno, pažaisti stalo žaidimus, išvažiuoti savaitgaliui. Draugystė yra daugiau nei pramoga.

Draugai yra emocinė infrastruktūra. Jie padeda žmogui nepamesti savęs tada, kai gyvenimas pradeda slysti iš po kojų. Jie gali pamatyti tavo aklumą, kai esi įstrigęs savo galvoje. Jie suteikia priklausymo jausmą – gilų patyrimą, kad esi ne vienas, kad kažkam rūpi, kad tavo gyvenimas kažkam matomas.

Geras draugas nebūtinai išsprendžia problemas. Kartais jis tiesiog būna šalia taip, kad problema nebėra tokia vieniša.

Žmogui reikia ne tik meilės poroje. Reikia platesnio ryšio lauko. Kai visas emocinis svoris užkraunamas tik partneriui, santykiai gali pradėti dusti. Partneris tampa ne tik partneriu, bet ir geriausiu draugu, terapeutu, šeima, bendruomene, saugumo sistema ir vieninteliu liudininku. Tai gali būti per didelė našta vienam žmogui. Draugystės išplečia gyvenimą. Jos leidžia nekrauti viso savo pasaulio ant vienų pečių.

Vienišumas nėra tik žmonių trūkumas

Vienišumas ne visada reiškia, kad aplink nėra žmonių. Kartais žmonių yra daug, bet nėra ryšio. Galima jaustis vienišam santuokoje. Galima jaustis vienišam tarp kolegų. Galima jaustis vienišam šeimoje. Galima būti socialiai aktyviam, bet emociškai nematomam. Vienišumas atsiranda ne tada, kai neturime su kuo pasikalbėti apie orą. Jis atsiranda tada, kai neturime su kuo pasikalbėti apie save, pasidalinti savo rūpesčiais.

Todėl sprendimas nėra tiesiog „daugiau bendrauti“. Kartais žmogus ir taip daug bendrauja, tik visas bendravimas lieka paviršiuje. Sprendimas yra ieškoti kokybiškesnio ryšio: tokio, kuriame yra abipusiškumas, nuoširdumas, domėjimasis, saugumas ir bent šiek tiek drąsos būti pažeidžiamam.

Kaip kurti draugystes suaugus?

Pirmiausia verta nustoti galvoti, kad draugystė turi atsirasti visiškai natūraliai. Taip, draugystėje turi būti natūralumo. Iš kitos pusės, natūralumas nereiškia, kad nereikia pastangų. Net gražūs ryšiai dažnai prasideda nuo paprastų, sąmoningų veiksmų: parašymo, pakvietimo,
pasiūlymo, pasidomėjimo, grįžimo po pirmo nejaukaus momento.

Norint naujų draugysčių, verta ieškoti ne tik įdomių žmonių, bet ir pasikartojančių kontekstų. Vienkartinis renginys gali būti malonus, bet draugystei dažniau reikia vietų, kur žmonės susitinka reguliariai: kursų, sporto, savanorystės, profesinių bendruomenių, knygų klubų, žygių, meninių veiklų. Artumas mėgsta nuoseklumą.

Kai žmogų pamatai pirmą kartą, jis dar svetimas. Antrą kartą – jau matytas. Trečią – galima pasisveikinti laisviau. Ketvirtą – paklausti kažko asmeniškesnio. Penktą – gal jau atsiranda bendrų temų. Taip ir kuriasi ryšys: ne iškart, bet palaipsniui.

Rodyti iniciatyvą nėra žeminimasis

Daug žmonių nori draugystės, bet nenori būti tas, kuris pirmas kviečia. Nes pirmas kvietimas visada šiek tiek apnuogina. Jame yra žinutė: „Man būtų įdomu su tavimi pabūti.“ Taip, tai gali būti baisu. Iniciatyva nėra silpnumas, tai brandos ženklas, tai gebėjimas pripažinti savo poreikį, nelaukiant, kol kitas žmogus magiškai jį atspės. Svarbu, kad iniciatyva būtų konkreti. Ne miglotas „reikės kada susitikti“, kuris dažnai niekada nevirsta susitikimu. Geriau paprastai:

„Gal norėtum po darbo išgerti kavos?“
„Kitą savaitę eisiu į šitą renginį, gal nori kartu?“
„Buvo gera pasikalbėti, norėčiau kada pratęsti.“
„Gal kada pasivaikštom?“

Konkretumas mažina nejaukumą. Žmogui lengviau atsakyti į aiškų kvietimą nei į miglotą socialinį pažadą. Net jeigu žmogus atsisako, tai dar nereiškia, kad jis atstūmė tave kaip asmenį. Gal jis pavargęs. Gal neturi laiko. Gal jo gyvenime dabar nėra vietos naujiems ryšiams. Mes dažnai per greitai kitų žmonių neutralumą paverčiame savo atstūmimo istorija.

Artumas turi augti palaipsniui

Dar viena klaida – per greitai norėti gylio. Kartais žmogus taip ilgisi artimo ryšio, kad naujam pažįstamam labai greitai atveria daug asmeninių dalykų. Tai suprantama. Kai ilgai nebuvo kam kalbėti, atsiradus bent kiek saugesniam žmogui norisi išpilti viską, bet draugystėje nereikia skubėti.

Artumas geriausiai auga tada, kai atsivėrimas yra abipusis ir palaipsniui. Pradžioje pakanka bendrų temų, humoro, interesų, lengvo pasidalinimo. Vėliau galima kalbėti giliau. Dar vėliau – apie skausmingesnius, jautresnius dalykus.

Gera draugystė nėra ta, kurioje per pirmą susitikimą pasakai visą savo gyvenimo istoriją. Gera draugystė yra ta, kurioje po truputį atsiranda jausmas: galiu būti savimi ir nebūsiu už tai pasmerktas. Tai gali užtrukti.

Kodėl draugystės nutrūksta?

Draugystės dažnai nutrūksta ne dėl išdavystės, konflikto ar dramatiško pokalbio. Jos nutrūksta tyliai. Vieną kartą nesusitinkama. Tada kitą. Tada praeina keli mėnesiai. Tada jau nejauku rašyti. Tada žmogus tampa „kažkada artimas“. Niekas nieko blogo nepadaro. Tiesiog ryšys lieka „be priežiūros”.

Draugystėms nereikia nuolatinės įtampos ar įsipareigojimų. Joms reikia dėmesio. Kartais pakanka mažų dalykų: parašyti žinutę, nusiųsti juokingą nuotrauką, paklausti, kaip praėjo svarbus susitikimas, prisiminti, kad žmogui buvo sunki savaitė, pasiūlyti susitikti ne „kada nors“, o konkrečiai. Ryšiai laikosi ne ant didelių gestų, o ant mažų signalų, kurie reiškia: „aš tave prisimenu”, „tu man rūpi”, „aš noriu dalyvauti tavo gyvenime”.

Penkios paprastos, bet ne visada lengvos rekomendacijos

Pirma – planuok draugystę taip pat rimtai kaip kitus svarbius dalykus.
Jeigu lauki, kol atsiras laiko, greičiausiai jo neatsiras. Draugystė turi patekti į kalendorių, kitaip ją visada nugalės „svarbesni” dalykai.
Antra – ieškok vietų, kur tie patys žmonės ateina nuolatos. Vienkartiniai susitikimai malonūs, bet draugystei reikia pasikartojimo, nuoseklumo. Geriau viena veikla kas savaitę nei dešimt atsitiktinių renginių.
Trečia – rodyk iniciatyvą. Ne visi kvietimai virs draugyste, bet be kvietimų draugystė dažnai net neturės progos prasidėti.
Ketvirta- leisk ryšiui augti lėtai. Neskubėk žmogaus nei idealizuoti, nei nurašyti. Kartais tikras artumas ateina ramiai, be didelio efekto.
Penkta – nepriimk kiekvieno nesutapimo kaip asmeninio atstūmimo. Tai, kad žmogus netapo tavo draugu, dar nereiškia, kad su tavimi kažkas negerai. Draugystei reikia ne tik noro, bet ir laiko, gyvenimo ritmo, abipusiškumo bei tinkamo konteksto.

Pabaigai

Draugystė suaugus nėra savaiminė. Ji dažnai nebeateina pati, kaip vaikystėje. Jos niekas nebeorganizuoja už mus. Nėra skambučio į pertrauką, nėra bendro kiemo, nėra klasės, kurioje kasdien sutinki tuos pačius žmones, bet tai nereiškia, kad draugystė tampa mažiau įmanoma. Ji tiesiog tampa sąmoningesnė. Suaugus draugystė yra pasirinkimas. Pasirinkimas ne tik laukti, bet ir kviesti. Ne tik ilgėtis, bet ir kurti. Ne tik saugotis, bet po truputį rizikuoti. Ne tik norėti „savų žmonių“, bet ir pačiam tapti žmogumi, kuris moka būti ryšyje. Brandi draugystė prasideda ne nuo klausimo: „Kodėl niekas manęs nepakviečia?“ Ji prasideda nuo kito klausimo: „ką aš pats šiandien galiu pakviesti į savo gyvenimą?“