Sutrikimas yra dažnas: 5–7 % vaikų ir apie 2–5 % suaugusiųjų. Kadangi kai kurie ADHD simptomai gali pasireikšti beveik kiekvienam žmogui, žmonės linksta galvoti, kad jiems būdingas ADHD. ADHD atveju šių simptomų yra daug, jie būtinai prasideda dar vaikystėje ir reikšmingai sutrikdo kelias gyvenimo sritis. Ir net kai simptomų yra nemažai, galima supainioti ADHD su panašiomis būklėmis dėl miego sutrikimų, aukšto nerimo lygio, dėl vitaminų D ir B12 trūkumo, dėl blogo regėjimo ir klausos, skydliaukės sutrikimų, mažakraujystės ar geležies atsargų trūkumo, fibromialgijos ar menopauzei būdingų pokyčių. Kai kurie ADHD simptomai sutampa su depresijos simptomais, aleksitimijos požymiais, bipolinio sutrikimo, kompleksinio potrauminio streso sutrikimo simptomais, disleksijos, priklausomybės (nuo kokaino ar kt.) simptomais, smegenų traumos simptomais.

Specialistams, kurie diagnozuoja ADHD, tenka atskirti šį sindromą nuo kitų galimų diagnozių. Reikalingas išsamus klinikinis interviu, specifinių neuropsichologinių testų ir klausimynų pildymas. (Su suaugusiais dažnausiai naudojamas prieinamas online DIVA-5 testas paremtas DSM-5 diagnostiniais kriterijais.) Šiame etape svarbi žmogų dar vaikystėje pažinojusių artimųjų informacija apie jį. Gali prireikti medicininių tyrimų. Vaikų kokybiškam įvertinimui – ilgesnis stebėjimas vaikų dienos stacionare, mokytojų ir tėvų pastebėjimų fiksavimas. Gali būti siūloma atlikti atminties, dėmesio koncentracijos, intelekto įvertinimus.

Jei nustato ADHD, 40-80 % atveju diagnozuoja ir ADHD, ir gretutinė diagnozė. ADHD gali lydėti kažkuris iš jau minėtų sutrikimų – autizmas, prieštaraujantis neklusnumas, antisocialinio elgesio sutrikimas, mokymosi sunkumai, probleminis interneto naudojimas, koordinacijos sutrikimai, tikai. Ir štai gavus savalaikę ir tikslią diagnozę, galime pradėti judėti reikšmingų pokyčių link: santykiuose, darbe/mokykloje, pokyčių su bendru funkcionavimu ir savirealizacija.

Gydymo strategijos: vaistai, psichoterapija, gyvenimo būdas

Įrodymais grįstos intervencijos apima vaistus ir specializuotą ADHD skirtą kognityvinę elgesio terapiją. Mažiau efektyvumo įrodymų turintys, bet taip pat naudingi – ADHD koučingas, vykdomųjų funkcijų lavinimas, šeimos terapija (veiksmingesnė vaikų ir paauglių ADHD atveju). Efektyviausios yra kombinuotos programos. 

Lietuvoje daugelis suaugusių žmonių su ADHD diagnoze naudoja vaistus ir papildus. Daugelis užsiima savišvieta ADHD klausimais, modifikuoja gyvenimo būdą, dirba su planuokliais, naudoja savipagalbos vadovus. Vis daugiau žmonių ieško psichoterapinės pagalbos.

Viskas prasideda nuo psichoedukacijos / savišvietos

Jeigu mūsų artimas ar mes patys turime alergiją ar diabetą, mes negalime to ignoruoti ir elgtis taip tarsi šių ligų nėra. Diabetą turintys žmonės laikosi savo kasdieninių ritualų, prevencinių strategijų ir žino, kaip tvarkytis, jei viskas klostosi ne pagal planą. Tas pats su ADHD: yra tai, su kuo tenka susitaikyti ir dirbti rutiniškai visa gyvenimą (pvz., aktyvus darbas su kalendoriumi ir planuokliu), yra profilaktinių priemonių (pvz. fizinis aktyvumas, baltymų turinti mityba, pakankamas miegas) ir būdų, kaip kapstytis iš savo duobių, kurių tikrai pasitaikys (atjauta sau, atsakomybės prisiėmimas, problemų sprendimas).

Terapijoje galioja bendra taisyklė – „pradžioje suprasti, tik po to kažką keisti”. Jei apie emocinius ir neurologinius sutrikimus dauguma dar stokojame žinių, tai apsunkina situaciją. Tuo tarpu savišvieta, pvz. per tokius blogerius, kaip Jessica McCabe (“How to ADHD”), Connor DeWolfe, Nik Hobrecker (“ADHDvision”), ir geresnis supratimas gali padėti išvengti daugelio problemų. Būtų idealu, jei gerai išmanytume ir savo pačių ir mūsų artimųjų stipriasias ir silpnasias vietas, asmeninius trigerius ir dabartinių galimybių ribas. Tai padeda nekelti sau ir kitam šiai dienai  nerealistiškų lūkesčių, padeda lengviau susiderinti, mažiau konfliktuoti, tinkamai palaikyti vieniems kitus.

Kartu tai tikrai nereiškia, kad artimieji turi vien žavėtis su ADHD susijusiu kūrybiškumu, žaismingumu, spontaniškumu ir savo resursų sąskaita kompensuoti visus ADHD keliamus sunkumus, nuolat prisitaikyti, aukotis, priminti, laukti, nešti didesnę dalį atsakomybės šeimoje. Yra toks gražus posakis apie priklausomybes, ir tą patį principą galima taikyti ir su kitais sutrikimais: „Negali kaltinti alkoholiko, kad jis šiandien prisigėrė, [nes jo valia šioje vietoje yra sutrikusi ir neveikia, kaip reikia.], bet gali kaltinti jei jis nesigydo.” Analogiškai neverta smarkiai pykti, kad žmogus su ADHD nepasveikino su gimtadieniu, pamiršo laiku pasiimti vaiką iš darželio, praleido sąskaitų apmokėjimo terminus, bet verta taktiškai (ir, jei reikia, tvirtai) kalbėtis apie vaistų, terapijos ir pagalbinių strategijų naudojimo būtinybę, jei ADHD keliami sunkumai reikšmingai paliečia kitus ar jį patį.

Vaikai ir tėvų/švietimo sistemos vaidmuo

Kalbant apie vaikus, kadangi jie priklausomi nuo tėvų, mokytojų – yra kritiška, kad visi svarbūs vaikui su ADHD suaugę gerai suprastų jo būsenas. Ir čia prireikia vis karts nuo karto sugrįžti prie knygų, seminarų, surašytų individualių specialistų rekomendacijų, pakartotinų pokalbių su mokytojais, treneriais, seneliais, kol visa suaugusi vaiko aplinka išmoks, prisimins, įpras taikyti tai, kas padeda ir atpras nuo nepadedančių ir dažnai vaiką smukdančių bandymų netinkamais būdais valdyti tokio vaiko elgesį. Visa tai yra didžiulis darbas, reikalaujantis nemažų suaugusiųjų resursų ir tam tikro organizuotumo, pakankamai aukšto sąmoningumo ir savireguliacijos. Ir mes prisimename, kad bent vienas iš tėvų taip pat gali turėti ADHD ir pats gali nenorom kurti chaosą aplink save ir jausti išorinės pagalbos poreikį. Tokiems tėvams pasirūpinimas kokybiška pagalba sau suteikia daugiau galimybių tinkamai pasirūpinti savo vaiku. Tinkamo specialisto nuoseklus palydėjimas šiame procese yra aukso vertės. Nes kiek bebūtų žinių, ADHD pagrindinė problema – realizuoti potencialias galimybes: galime daug gerų dalykų žinoti ir nepritaikyti to praktiškai.

Vaistai

Mažinti atotrūkį tarp ketinimų ir veiksmų padeda vaistai.  Nors jie neišsprendžia visų problemų, 70-80% žmonių su diagnozuotu ADHD jie duoda reikšmingą rezultatą. Vaistų fone lengviau pasiekti rezultatų psichoterapijoje.

Jei psichoedukacija gerina funkcionavimą per įtampos mažinimą, išorinių reikalavimų sumažinimą, tai medikamentai didina vidinį pajėgumą, gerina funkcionavimą per neurologinės veiklos normalizavimą. Tiksliau per dopamino ir norepinefrino reguliaciją prefrontalinėje žievėje, per didesnį darbo atminties efektyvumą, per impulsų kontrolės sustiprinimą, dėmesio išlaikymo ir perjungimo pagerėjimą, sumažintą kognityvinį triukšmą, aiškesnį tikslų pajautimą ir motyvacijos sistemos „įjungimą“.

Vaistai skirti žmonėms su ADHD yra gerai ištyrinėti. E-lactancia.org nurodo, kad Concerta, pagrindinis ADHD vaistas Lietuvoje, yra saugus net žindančoms moterims. Naudojant gydytojų priežiūroje medikamentai nepadidina priklausomybės rizikos ADHD turintiems vaikams ar suaugusiems. Vaistų dėka natūraliai didesnis polinkis priklausomybei išsivystyti būdingas žmonėms su ADHD koreguojasi ir sumažėja iki bendrai populiacijai būdingo rizikos lygio.  Priešingai, bandant piktnaudžiauti ir naudoti stimuliantus be ADHD diagnozės rizikos,  pasekmės tampa visiškai kitokios.

Vykdomųjų funkcijų lavinimas (Executive Function Training)

Tai yra darbinės atminties, planavimo, dėmesio perjungimo, impulsyvumo slopinimo lavinimas. Struktūruotos užduotys, mokymai, pratimai, kompiuteriniai treniravimo moduliai, orientuoti tiesiogiai į vykdomųjų funkcijų gerinimą.

Šios krypties rezultatai labai priklauso nuo metodo. Pavyzdžiui, vien tik kompiuterinės darbo atminties treniruotės paprastai pagerina tik testų rezultatus, bet ne realų gyvenimą. Šis pagalbos būdas retai naudojamas kaip vienintelis metodas, bet jei integruotas į platesnį pagalbos planą, terapinį KET procesą, jis gali padėti žmogui geriau planuoti, numatyti žingsnius, valdyti užduotis ar perjungti dėmesį.

ADHD koučingas

ADHD koučingo tikslas – didinti produktyvumą, orientuojantis į išorinę struktūrą, rutiną, praktines strategijas, elgesį, įpročius, kurie palengvina kasdienį funkcionavimą. Koučingas padeda žmogui susikurti tvarką, valdyti laiką, išskaidyti užduotis, sekti įsipareigojimus, planuoti savaitę ar mėnesį, palaikyti tempą ir judėti link tikslų. Dažnai naudojamas „atskaitomybės” principas – reguliarūs individualūs ar grupiniai susitikimai, kuriuose kartu planuojama ir aptariama, kas pavyko ir kas ne.

Skirtingai nuo terapijos, koučingas nėra orientuotas į emocijų ar gilių įsitikinimų keitimą, taip pat nėra tiesiogiai orientuotas į neurokognityvinį lavinimą. Tai veikia „iš išorės į vidų“ – keičiant aplinką, struktūrą ir elgesį, savireguliacija palaipsniui stiprėja. ADHD koučingas ypač tinka suaugusiems ir studentams, kuriems reikia daugiau tvarkos gyvenime, geresnės užduočių organizacijos, nuoseklumo ir aiškesnių veiksmų planų.

Technologijų naudojimas

Atsiranda programėlių, skirtų žmonėms su ADHD. Iš 109 programėlių, skirtų žmonėms su ADHD, nei viena neparodė statistikai reikšmingo poveikio ADHD simptomams. Tad jos tikrai negali būti vaistų ar terapijos pakaitalu, bet gali tarnauti kaip papildoma priemonė. Į ką verta atkreipti dėmesį pasitelkiant technologijas – būtina aiški naudojimo disciplina, kad ekranai netaptų blaškymosi šaltiniu ar nepakeistų naudingesnių poilsio būdų.

Kognityvinė elgesio terapija ADHD atveju

Atvykęs pas psichologą žmogus, turintis ADHD, dažnai pateikia ilgą nusiskundimų sąrašą, nes sutrikimas paveikia daugelį gyvenimo sričių ir formuoja sudėtingą santykį su savimi. Terapijoje toks žmogus neretai patiria tą patį, ką ir kasdienybėje: intensyvų, nuolat šokinėjantį minčių srautą, sunkumus nustatant prioritetus ir troškimą išspręsti visas problemas vienu metu. Kad darbas būtų produktyvus, svarbu pradėti nuo vienos aiškiai apibrėžtos temos ir su ja dirbti nuosekliai.

Terapijoje akcentuojamos kelios pagrindinės sritys. Pirmiausia – ADHD supratimas, savo stiprybių atpažinimas ir silpnesnių vietų priėmimas, savivertės stiprinimas. Svarbi gyvenimo struktūravimo dalis: planavimo ir organizavimo įgūdžių lavinimas, darbas su planuokliais, kalendoriais, priminimų sistemomis, struktūrinių įrankių kūrimas. Tai apima gebėjimą nustatyti prioritetus, pajusti laiką, tvarkytis su didelėmis ar nemaloniomis užduotimis ir taikyti veiksmingas laiko valdymo technikas.

Daug dėmesio skiriama koncentracijos gerinimui ir dirgiklių valdymui, siekiant mažinti blaškymąsi. Analizuojamos mąstymo klaidos, nenaudingos interpretacijos, ribojantys įsitikinimai ir elgesio strategijos, kurios palaiko neproduktyvius ADHD modelius. Taip pat, dirbama su trigeriais ir gyvenimo būdo įpročiais – miego ritmu, mityba, santykiu su ekranais, sensorine savireguliacija, fiziniu aktyvumu. Kadangi gyvenimo būdas tiesiogiai veikia simptomų intensyvumą, sveikų įpročių formavimui dažnai prireikia sistemingo terapinio darbo.

Ne mažiau reikšmingi motyvacijos palaikymo, apdovanojimų sistemos kūrimo, nuopuolių („duobių“) valdymo įgūdžiai. Terapijoje, taip pat, mokomasi spręsti problemas, reguliuoti emocijas, priimti artimųjų pagalbą ir prisiimti atsakomybę už ADHD daromą poveikį santykiams. Svarbus ir atsparumo kritikai ugdymas, gebėjimas aiškiai komunikuoti savo poreikius ir nustatyti sveikas ribas.

Kognityvinė elgesio terapija dažnai apjungia ir ADHD koučingo elementus: praktines strategijas kasdienei veiklai gerinti, tačiau kartu analizuoja giluminius ryšius tarp funkcinių sunkumų, įsitikinimų, emocijų, elgesio modelių ir ankstesnių patirčių. Tai suteikia galimybę ne tik keisti elgesį, bet ir kurti tvaresnį, labiau save suprantantį ir palaikantį gyvenimo būdą.

Galimybių yra daug. ADHD valdymas reikalauja pastangų ir nuoseklumo, tačiau tinkamai parinkti metodai leidžia pasiekti apčiuopiamų, ilgalaikių pokyčių. Svarbiausia – neprarasti ryžto ir aktyviai pasinaudoti pagalbos galimybėmis.

Medžiagą parengė Anima medicinos psichologė, Kognityvinės Elgesio Terapijos praktikė Natalja Čeikuvienė.