Vienatvė ir vienišumas: skirtumai

Psichikos sveikatos organizacija „Mind“  vienišumą apibrėžia kaip „jausmą, kylantį tada, kai mūsų poreikis bendrauti ir palaikyti santykius nėra patenkintas“. Vienišumas yra subjektyvi vidinė patirtis, kai jaučiamas emocinis atstumas nuo kitų, net esant apsuptyje žmonių. Ankstyvoje žmonijos evoliucijoje būti vienam buvo pavojinga – bendruomenė užtikrino saugumą, išteklius, išgyvenimą. Buvimas su kitais suteikė išlikimo pranašumą, o šis elgesys iki šiol formuoja mūsų socialinius poreikius.

Kas yra vienišumas? Ar tai tas pats, kas vienatvė?

Vienišumas ir vienatvė kasdienėje kalboje dažnai naudojamos kaip sinonimai, tačiau tai dvi skirtingos sąvokos, kurios turi skirtingas reikšmes. Nors abi susijusios su patyrimu apie buvimu atskirai nuo kitų, vienatvė apima fizinį buvimą atskirai nuo kitų, o vienišumas – emocinį. Vienatvė – tai būti vienam ir gerai su tuo jaustis. Gebėjimas būti vienatvėje nuo jos nebėgant stimuliacijomis ir santykių vartojimu yra psichinės brandos požymis. Psichoanalitiko W.Bion teigimu, gebėjimas išbūti vienatvėje yra sąlygą kūrybiškumui ir psichinei sveikatai. Jo požiūriu, vienatvės erdvėje galima kontempliuoti, būti su savimi, susitikti su tikrove tokia, kokia ji yra. Tuo tarpu vienišumo jausmas signalizuoja apie emocinį svetimumo, izoliacijos nuo kitų jausmą. Vienišumas atsiranda, kai žmogus patiria neatitikimą tarp to, kokių santykių su kitais nori ir kokius juos iš tikrųjų turi. Tai prasmingo ryšio trūkumas, kai žmogui stinga jausmo, kad jis kuria saugius santykius, kuriuose yra matomas, girdimas ir priimamas. Žmogus gali būti apsuptas žmonių, tačiau vistiek jaustis vienišas. Vienatvę žmonės dažnai pasirenka kaip laiką, kurį skiria sau, o vienišumą lydi liūdesys, tuštuma, skausmas, jis atsiranda dėl emocinio artumo su žmonėmis stokos.

Skirtingi vienišumo tipai:

Vienišumas gali pasireikšti skirtingais būdais – kiekvienas jų turi savus veiksnius ir skirtingą poveikį žmogaus gerovei. Pagrindiniai vienišumo tipai yra:

• Emocinis vienišumas: Esu su kitais, bet nesu su jais ryšyje. Tai vienišumas, kuris atsiranda, kai trūksta gilaus emocinio ryšio su kitais, net jei žmogus turi santykių ar yra socialinėje aplinkoje. Toks vienišumas dažnai jaučiamas po skyrybų, artimo žmogaus netekties ar esant nepasitenkinimą keliantiems santykiams. Jis gali kilti iš vaikystės patirties, kurioje emociniai poreikiai buvo ignoruojami arba atmetami. Toks vienišumas gali prisidėti prie depresijos, nerimo, tuštumos jausmo, sunkumų kuriant artimus ryšius.
• Socialinis vienišumas: Atotrūkis nuo grupės ar bendruomenės – „neturiu vietos“. Jausmas, kad esi atskirtas nuo platesnio socialinio tinklo ar bendruomenės. Persikėlimas į kitą miestą, naujas darbas ar prarastas ryšys gali būti šio jausmo priežastys. Ši vienišumo forma susijusi su mažėjančiu pasitikėjimu savimi, priklausymo jausmo praradimu, socialiniu pasitraukimu.
• Situacinis vienišumas: Laikinas, bet emociškai jautrus etapas. Vienišumas, kuris kyla dėl konkrečių gyvenimo įvykių ar pokyčių, pavyzdžiui: po skyrybų, išėjimo į pensiją, kai vaikai palieka namus. Šis jausmas dažnai būna laikinas, bet jei nesprendžiamas – gali tapti ilgalaikiu.
• Lėtinis (chroniškas) vienišumas: Giluminė, užsitęsusi vidinė atskirtis. Tai ilgalaikis, pastovus vienišumo jausmas, kuris neišnyksta, nepaisant aplinkybių. Šį vienišumą patiria žmonės, kurie turėjo sunkias praeities patirtis ir buvo izoliuoti vaikystėje arba kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Šis vienišumo tipas siejamas su depresija, nerimu, širdies ligomis, imuninės sistemos susilpnėjimu.
• Egzistencinis vienišumas: Gilus vidinis atskirtumo jausmas – net ir gyvenimo, būties akivaizdoje. Gilus atskirtumo jausmas, susijęs su žmogaus egzistencija, gyvenimo prasme. Pavyzdžiui: vidurio amžiaus krizė, dvasiniai išgyvenimai, tapatybės paieškos. Egzistencinis vienišumas gali prisidėti prie nevilties, egzistencinės krizės. Dažnai reikalingas gilesnis savęs pažinimas ir/ar profesionali pagalba.

Vienišumo priežastys:

Vienišumo priežastys apima skirtingus veiksnius:

Psichologiniai veiksniai:

• Ankstyvosios vaikystės patirtys: kai ryšys su tėvais/globėjais buvo nesaugus, neatliepiantis ar pertrauktas, tokia patirtis gali suformuoti gilų jausmą, kad „mano vidinis pasaulis yra per daug – arba nepakankamas – kitiems“, tad geriau jį slėpti.
• Psichikos sveikatos sutrikimai: depresija, nerimas, socialinė baimė, žema savivertė trukdo bendrauti,  jaustis saugiai tarp žmonių.
• Asmenybės bruožai: droviems žmonėms gali būti sunkiau bendrauti, tad vienišumo rizika didesnė.
• Gynybinis atsitraukimas: siekdamas apsisaugoti nuo galimo atstūmimo ar skausmo, žmogus nesąmoningai atsitraukia nuo ryšių, vengia artumo. Tokia apsauga sukuria laikiną saugumo iliuziją, bet realybėje palieka žmogų vienišą.

Socialiniai veiksniai:

• Socialiniai tinklai ir technologijos: kuria paviršutiniškus ryšius, skatina palyginimą su kitais, o tai gali sustiprinti vienišumą.
• Moderni visuomenė: spartus, individualistinis gyvenimo būdas silpnina bendruomeninius ryšius.

Gyvenimo pokyčiai:

• Svarbūs įvykiai: persikraustymas, darbo keitimas, artimo netektis gali kelti grėsmę esamų ryšių išsaugojimui.
• Senėjimas: pensija, artimųjų mirtis, fiziniai apribojimai mažina socialinį aktyvumą.

Vienišumo pasekmės sveikatai:

Ilgalaikis vienišumo jausmas siejamas su neigiamu poveikiu tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai. Plačioje metaanalizėje, kurios rezultatai apėmė 148 tyrimus, buvo nustatyta, kad vienišumas, socialinė izoliacija ir prasti ryšiai padidina mirtingumo riziką panašiai kaip rūkymas ar nutukimas. Vienišumas siejamas su didesne širdies ligų, insulto, miego sutrikimų, depresijos, nerimo, savižudybės rizika, silpnesne imunine sistema. Vieniši vyresnio amžiaus žmonės dėl socialinės stimuliacijos stokos susiduria su didesniu pažintinių funkcijų silpnėjimu, demencijos rizika. Nors tiksli šių vienišumo ir prastesnės sveikatos sąsajų priežastis dar nėra iki galo nustatyta, manoma, kad tai gali būti susiję su emociniu stresu, kurį sukelia buvimas vienišu (padidėjusiu kortizolio kiekiu organizme).

Kada ieškoti pagalbos?

Vienišumas pats savaime yra natūralus žmogaus jausmas. Jis gali pasireikšti gyvenimo etapais – po pokyčių, netekčių ar pereinamųjų laikotarpių. Vienišumas tampa sunkumu, kai tampa ilgalaikis, intensyvus ir pradeda veikti žmogaus kasdienį funkcionavimą.

Psichologiniu požiūriu vienišumas tampa nebe adaptaciniu signalu, o rizikos veiksniu, kai jis:

• Tęsiasi ilgą laiką (mėnesius ar metus) ir nemažėja net atsiradus galimybėms bendrauti.
• Lydi nuolatinis tuštumos, beprasmybės ar atstūmimo jausmas, kuris neapleidžia net tarp artimų žmonių.
• Mažina savivertę – žmogus ima manyti, kad yra nevertas ryšio, meilės ar dėmesio.
• Skatina socialinį pasitraukimą: vengimą susitikimų, pokalbių, naujų ryšių.
• Sutrinka kasdienė veikla – prastėja miegas, apetitas, motyvacija, darbingumas.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei vienišumą lydi depresijos ar nerimo simptomai, tokie kaip nuolatinis liūdesys, dirglumas, beviltiškumas ar stiprus nerimas. Dar rimtesnis signalas – mintys apie savęs žalojimą ar savižudybę. Tokiais atvejais pagalbos ieškojimas nėra pasirinkimas, o būtinybė. Psichologinė pagalba gali padėti suprasti vienišumo priežastis, atkurti ryšį su savimi ir kitais bei išmokti saugesnių, palaikančių santykių modelių.

Ką daryti, kai susiduriama su vienišumu?

Savęs pažinimas. Vienišumas yra kaip psichinis signalas, žinutė iš vidinio pasaulio, kuri kviečia atkreipti dėmesį į savo neįvardytus jausmus, neišreikštus poreikius ar senas santykių patirtis, pasikartojančius santykių modelius.

Galima savęs klausti:

• Kada šis jausmas stiprėja?
• Su kokiais žmonėmis ar situacijomis jis siejasi?
• Kada anksčiau jaučiausi taip pat?
• Kaip kuriu ryšį? Gal renkuosi žmones, kurie yra emociškai nepasiekiami? Gal bijodamas būti įskaudintas, pats save izoliuoju?
• Kokie vidiniai įsitikinimai man trukdo kurti ryšį?

Savistaba, refleksija per dienoraščio rašymą ar terapiją padeda atpažinti modelius, kurie palaiko vienišumo jausmą.

Ryšių kūrimas ir stiprinimas. Svarbu ne tai, kiek ryšių turime, bet kiek juose galime būti savimi.

Ryšio atkūrimas apima:

• drąsą atnaujinti santykius, kuriuose jaučiamės matomi;
• prisijungimą prie bendruomenės (pomėgių grupės, savanorystė), kad patirti priklausymo grupei jausmą;
• savanoriavimas kaip galimybė susipažinti su bendraminčiais ir atrasti prasmės jausmą padedant.

Nauji pomėgiai ir veiklos: ryšys su savuoju „aš“. Kūrybinė veikla, naujų įgūdžių mokymąsis, pomėgiai stiprina savivertę, mažina vidinį tuštumos jausmą.

Profesionali pagalba. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti suprasti vienišumo priežastis, įveikimo strategijas ir palaipsniui keisti senus santykių modelius. Jei vienišumas ilgalaikis, intensyvus ir trukdantis kasdienybę, psichologinė pagalba tampa būtina.

Apibendrinimas:

Vienišumas – tai gilus emocinio ryšio trūkumo jausmas, kuris gali kilti dėl įvairių priežasčių ir turėti įvairias formas. Ilgalaikis ir intensyvus vienišumo išgyvenimas gali turėti rimtų pasekmių psichinei ir fizinei sveikatai, tačiau tai ir kvietimas į savistabą, vidinio pasaulio tyrinėjimą bei gilesnį ryšį su savimi ir kitais. Pagalba – tiek artimųjų, tiek profesionalų – gali tapti svarbiu žingsniu link išgijimo ir prasmingo ryšio atkūrimo.