Prieraišumo teorija teigia, kad prieraišumas gali būti suskirstytas į keturis prieraišumo stilius:
1. Saugus
2. Nesaugus vengiantis
3. Nesaugus ambivalentiškas
4. Nesaugus dezorganizuotas
Vaikas, turintis saugų prieraišumo tipą, pasitiki savo tėvais ir tvirtai žino, kad tėvai bus šalia ir pagelbės, kai jam reikės pagalbos. Vaikas jaučiasi tėvų besąlygiškai priimtas, suprastas ir vertinamas, taip pat jis geba valdyti savo emocijas bei palaikyti šiltus santykius tiek su šeimos nariais, tiek su kitais žmonėmis savo aplinkoje. Užaugę tokie vaikai sukuria patikimus ilgalaikius santykius, nebijo ieškoti pagalbos, atvirai dalinasi savo jausmais, pasitiki savimi ir kitais, turi aukštą savivertę.
Vaikai, turintys nesaugų vengiantį prieraišumą, jaučiasi vieniši ir atstumti, jie išgyvena didžiulę atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia agresyviu elgesiu. Paauglystėje tokie vaikai nuvertina tiek santykių, tiek emocijų svarbą. Suaugę tokio tipo vaikai turi sunkumų užmezgant patikimus ilgalaikius intymius ryšius, linkę įsipainioti į atsitiktinius santykius, nesugeba dalintis savo jausmais su kitais bei suprasti savo paties emocines būsenas.
Nesaugus ambivalentiškas stilius kuriamas tada, kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai (pvz: dažnai keičia savo nuomonę – vieną dieną leidžia, kitą dieną – neleidžia ir pan.), todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir ugdytis saugumo jausmą. Vaikas tampa nepatiklus, ima abejojoti savo verte: ar jis tėvams tikrai rūpi, ar yra mylimas? Todėl nuolat reikalauja dėmesio netinkamais būdais, siekdamas atstatyti prarastą savivertės jausmą. Tokie vaikai rodo didelį nepasitenkinamą, atsiskirdami nuo tėvų, ir yra sunkiai nuraminami. Jie gali reaguoti labai pasyviai arba labai agresyviai. Suaugę tokie asmenys nenoriai kuria artimą santykį ir jaučiasi atstumti kitų, kaltina savo partnerį šaltumu ir abejingumu. Toks jų požiūris dažnai veda į išsiskyrimus, kuriuos jie labai sunkiai išgyvena.
Dažnai tokį prieraišumo stilių turintys tėvai prisiriša prie savo vaikų, taip tenkindami savo saugumo jausmą ir išnaudodami savo vaiką kaip saugumo objektą, kurio jie patys neturėjo vaikystėje.
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ir išsigandę, nesugebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis. Tokie tėvai negali užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo. Dėl to vaikas nuolat išgyvena nerimą ir baimę o į tėvus reaguoja vengimu ir pasipriešinimu. Stresinėmis aplinkybėmis vaikas negeba valdyti savo emocijų, pats sunkiai nusiramina.
Galbūt žinojimas apie prieraišumo stilių skirtumus padės mums geriau suvokti skirtingą artimų žmonių elgesį: kodėl pasipasakojus apie savo krizes ar sunkumus vienam draugui jis nepabėgs nuo mūsų – išklausys, apkabins, ras raminančių paguodos žodžių, o kitas nežinos, kaip elgtis, sureaguos labai abejingai ar paprašys, kad neužkrautume jam tokios didelės naštos – savo bėdų. Nes kadaise savo vaikystėje jis patyrė, kad jo poreikių tenkinimas buvo didelė našta jo mamai, ir mama negebėjo jo poreikių tinkamai patenkinti, ko dabar negeba jis pats. Todėl negalime ir reikalauti iš tokio žmogaus atliepti mūsų poreikius –mylėti, sulaukti užuojautos ir supratimo, poreikio būti priimtam. NEs juk iš tuščio indo negalime įsipilti vandens ir atsigerti. Taip yra ir su žmogum, kuris jaučia tuštumą savo viduje – jis negebės jums duoti tai, ko pats negavo ankstyvoje vaikystėje.
Šioje vietoje ir ryškėja atsakymas į mūsų pirminį klausimą – kaip artimi žmonės turėtų su mumis elgtis? Svarbiausia, kad mūsų norai gauti neprasilenktų su to žmogaus galimybėmis duoti. Visi mes norime jaustis svarbūs, reikalingi, priimti su visais savo trūkumais, – tai yra žmogaus bazinis poreikis. Bet kaip sunku tai padaryti…ypač tiems, kurie neturi bazinio saugumo jausmo, kurie nėra patyrę besąlyginės meilės ir šilto rūpesčio, į kurių poreikius buvo reaguota pavėluotai ir abejingai.
Galbūt žinios apie tai, kaip mes skiriamės pagal prieraišumą, padės daugiau suprasti ir mums savo artimą žmogų, o pagal tą supratimą ir kelti adekvačius lūkesčius tam žmogui, ir užgriuvus nelaimei eiti pas tą draugą, kuris supras ir užjaus, o ne abejingai palinguos galva ir pasiūlys tvarkytis su savo problemomis patiems.
O ką daryti jums, jeigu jūs esate tas, kuriam sunku suprasti beinuraminti save ir kitus, ir priimti save tokį, koks esate? Juk apie tokį priėmimą svajoja visi. Svarbu atsiminti, kad prieraišumo stilius nėra nuosprendis visam gyvenimui – jis gali būti pakeistas, patobulintas iš nesaugaus į saugų. Kaip? Tik ryšyje. Tik santykyje su kitu saugiu asmeniu. Ir nėra labai svarbu, kas tas asmuo – gal tai jūsų teta, vyras, o gal – psichoterapeutas, padedantis sukurti saugų prieraišumo stilių. Svarbu tikėti, kad viltis suvokti ir atliepti savo bei kito poreikius tikrai yra. Nors šį rezultatą pasiekti gali užtrukti keletą metų. Juk prieraišumas – tai pamatai, ant kurių statomas mūsų asmenybės pagrindas. O pagrindui rekonstruoti reikia nemažai laiko.
Kiti mūsų įrašai
