Jei tikėsimės pozityvių dalykų, mūsų protas daugiau jų ir ras, o jei nusiteikimas yra priešiškas, nuvertinantis, tai ieškosime ir rasime įrodymų, jog atostogos buvo nepakankamai geros.
Dažnam atostogos – labai laukiamas ir planuojamas laikas, kurio metu tikimės pailsėti, pakeisti aplinką, patirti naujų įspūdžių ar nuveikti tai, kam sunku paskirti laiko darbo ar mokslų metu. Tačiau, kai kuriems žmonėms atostogos gali kelti visai kitokius lūkesčius: tikimasi, jog bus nuobodu, vieniša, užplūs nemalonios mintys, nedžiugins draugija, kankins kaltė, jog nedaro to, ką derėtų daryti ir pan. Lūkesčiai gali daryti įtaką tam, kaip ruošimės atostogoms, kaip vėliau vertinsime tai, kas vyksta jų metu, kaip reaguosime į iškilusius netikėtumus bei nesklandumus (emociškai ir elgesiu).
Jei lūkesčiai realūs, jie gali padėti tinkamai įvertinti aplinkybes, savo norus, poreikius, galimus sunkumus ir suplanuoti sklandesnes atostogas bei leisti ramiau reaguoti į iškilusius nesklandumus. Jei lūkesčiai perdėtai dideli, dažniausiai prieš atostogas kyla padidintas jaudulys, kuris gali būti ir malonus (juk malonu įsivaizduoti, kaip viskas einasi kaip per sviestą), tačiau gali kelti ir nemalonią įtampą, tarsi įsipareigojimą, jog „reikia viską tobulai suplanuoti“ arba nerimą, jog „jei nebus taip puikiai, kaip įsivazdavau, tai atostogos žlugs“. Tuomet kyla pavojus pervargti su itin detalizuotu pasiruošimu, bandymu sukontroliuoti smulkmenas, užsikrauti atsokomybę „atidirbti tobulas atostogas“ arba kaip tik nieko nesiruošti, neplanuoti ir atidėlioti pasiruošimą (nors ne visada jis ir reikalingas). O pačių atostogų metu tikėtina aštresnė reakcija į iškilusius nesklandumus: gali kilti intensyvesnis nusivylimas, bejėgiškumas, pyktis, jog kažkas vyksta ne taip, kaip tikėtasi.
Kai lūkesčiai pamažinti arba daugiau nuvertinančio pobūdžio, labiau tikėtinos niūresnės nuotaikos prieš atostogas, kurios gali mažinti energijos lygį ir norą kažką daryti dėl atostogų, „juk vis tiek nieko gero nelaukia“. Yra pavojus, jog savo elgesiu įgyvendinsime save išpildančią pranašystę: gali nutikti nemalonūs dalykai būtent dėl to, kad savo elgesiu padidinom jiems tikimybę. Pavyzdžiui, mintis „su manimi niekas nenorės bendrauti“ – kelionėje virsta elgesiu, kad sėdžiu atsiskyręs, nusisukęs, nepalaikau pokalbio, vengiu akių kontakto – iš tiesų kiti vengia bendravimo arba „manęs nemėgsta, tai mes eilinį kartą susipyksime“ – elgiuosi šaltai arba grubiai – kompanionai pradeda priekaištauti dėl tokio elgesio – įvyksta konfliktas arba „atostogos bus nuobodžios“ – užsidarau namuose ir įsitraukiu tik į vieną veiklą – atostogos tikrai tampa monotoniškos ir nuobodžios), „per atostogas nieko gero nesitikiu“ – nieko nedarau, kad atostogos būtų geresnės – pasitvirtinu savo įsivaizdavimą – kitas atostogas tikiuosi to paties. Kita vertus, jei nutinka netikėtų pozityvių dalykų, kai nieko gero nesitikėjome, džiugesys gali būti ir intensyvesnis nei gero plano atveju. Tik bėda ta, kad netikėtumų mes nekontroliuojame, nes jų prigimtis ir yra būti netikėtais. Nuo to, kad nieko gero nesitikėsime, nebūtinai nutiks daugiau gerų dalykų.
Lūkesčiai taip pat turi galią nukreipti mūsų dėmesį į tuos dalykus, kurie tuos lūkesčius patvirtina. Taigi, jei tikėsimės pozityvių dalykų, mūsų protas daugiau jų ir ras, o jei nusiteikimas yra priešiškas, nuvertinantis, tai ieškosime ir rasime įrodymų, jog atostogos buvo nepakankamai geros.
Kaip valdyti atostogų lūkesčius?
- Įsisąmoninkite lūkesčius: užsirašykite, ko tikitės iš atostogų;
- Įvertinkite lūkesčių realistiškumą ir suformuluokite adaptyvesnį atsaką;
- Įsivertinkite, kaip lūkesčiai gali veikti jūsų elgesį prieš atostogas ir jų metu;
- Apsvarsykite, koks Jūsų elgesys padėtų priartėti prie sau palankesnių dalykų ir imkitės veikti. Priminkite sau, jog geram rezultatui nereikia visko padaryti 100%;
- Jei daug visko priplanavote, į susidarytą norimų veiklų sąrašą atostogų metu žiūrėkite ne kaip į privalomą įgyvendinti dalyką, bet kaip į pasiūlymus, kuriuos galima išsirinkti pagal konkrečios dienos galimybes;
- Venkite į tai, kas vyksta, žiūrėti „viskas arba nieko“ principu. Vietoje to galima įsivertinti procentais, kiek pavyko tai, ką norėjote pasiekti;
- Praktikuokite dėkingumą: sąmoningai nukreipkite dėmesį į tai, ką pozityvaus patiriate, rašykite dėkingumo dienoraštį;
- Atostogų metu pakvieskite save būti lanksčiu: kelkite sau klausimą, ką aš geriausio galiu gauti/pasiekti tomis aplinkybėmis, kurios yra? Kokie galėtų būti nepalankių aplinkybių pliusai/nauda?;
- Jei supratote, kad padarėte klaidą, su atjauta pažvelkite į save: pasvarstykite, galbūt galite išmokti iš to pamoką, priminkite sau, jog niekas neapsaugotas nuo klaidingų sprendimų, o ir ne viskas nuo mūsų priklauso. O gal tiesiog galime sau atleisti?
Štai kelios idėjos, kaip galime koreguoti savo atostogų lūkesčius:
Lūkestis | Galimas atsakas |
„Per atostogas nesirgsiu“ | Sirgimo tikimybė nepriklauso nuo to, ar tuo metu yra atostogos, tačiau jei jau susirgau, gal galiu vis tiek prasmingai praleisti laiką? Gal galiu pasižiūrėti filmų, kuriems sunku surasti laiko, paskambinti ir pabendrauti su brangiais žmonėmis, pasvajoti, pakurti planus arba tiesiog leisti sau nieko neveikti ir pan. |
„Po atostogų turiu norėti grįžti į darbą/mokslus“ | Ne visada po atostogų noras dirbti sustiprėja. Jei jau taip nutiko, kad darbuotis nesinori, gali būti prasminga patyrinėti, kodėl taip yra. Galbūt nesinori, kad malonūs atostogų patyrimai baigtųsi, galbūt pritrūko laiko paskirto atostogoms, galbūt pačiame darbe reikalingi pokyčiai? Gal tai įkvėps ką nors daryti kitaip? O gal verta pasitelkti dėkingumo praktikas ir džiaugtis už tas kelias dienas praleistas labiau taip, kaip norisi? |
„Po atostogų turiu jaustis pailsėjęs/pailsėjusi, turėti daugiau jėgų“ | Jei vykstame į intensyvias keliones, dažnai tai reikalauja adaptacinių resursų ir nesijaučiame pailsėję. Vis dėlto, galbūt prasminga tiesiog prikaupti naujų įspūdžių, net jei tai kainuoja nuovargį? Jei dirbame protinį darbą o atostogavome fiziškai aktyviai, gal tas nuovargis prasmingas ar padedantis atgauti pusiausvyrą? O gal verta kitą kartą paplanuoti kelias laisvas dienas po kelionės ir į darbą grįžti vėliau? |
„Atostogų metu jausiu pasitenkinimą, džiaugsmą, malonias emocijas“ | Atostogų metu emocijos kinta, kaip ir kitomis dienomis. Normalu patirti įvairų jų spektrą. Galima save pakviesti paieškoti pozityvių dalykų, tačiau nebūtinai tai yra pakankama maloniai nuotaikai sukurti. Gal toji nemaloni emocija turi prasmę? Kuo man gali būti prasminga patirti šią emociją? |
„Jei per atostogas emociškai jaučiuosi nemaloniai, jos nėra geros“ | Atostogos gali būti prasmingos net kai emociškai nesijaučiame komfortiškai. Gali būti prasminga turėti įvairesnę patirtį, galimybę suprasti, kad galiu išsisukti iš įvairių keblių situacijų, išmokti naujų dalykų, užmegzti naujus ryšius, o gal tiesiog sužinoti, kad galiu daugiau ištverti nei prieš tai galvojau. Labai dažnai po itin keblių atostogų nutikimų, nors patyrėme didelį diskomfortą, dažnai tai prisimename kaip nuotykį, būna įdomu tai papasakoti kitiems. |
„Per atostogas turiu sutvarkyti visus reikalus, kurių nespėju darbų/mokslų metu“ | Jei atliksiu bent… % (pvz.,30%) to, ką suplanavau, jau būsiu pasistūmėjęs/-jusi į priekį su darbais, kuriems sunku paskirti laiko. Gal atostogos prasmingos ne tik dėl sutvarkytų reikalų, o ir dėl galimybės paskirti laiko sau, ryšių su kitais žmonėmis puosėlėjimui, naujų įspūdžių kūrimui ir kt.? |
„Per atostogas nuolat galvosiu apie nepadarytus darbus“ | Galbūt šis nerimas man gali suteikti jėgų dar prieš atostogas padaryti daugiau darbų, kad nereiktų apie juos nerimauti atostogaujant? Negaliu tiksliai nuspėti, kaip jausiuosi, bet galiu susigalvoti planą, kaip tuomet galėčiau sau padėti. Gal būtų prasminga sau priminti, jog mano darbai niekuomet nesibaigia ir pakviesti save išbūti tą neišbaigtumą, kaskart švelniai dėmesį nukreipti į tai, kas šiuo momentu aktualu: į skaitomą knygą, į pašnekovą, gamtos garsus, kvapus, vaizdus ir pan. |
„Viskas bus taip, kaip visada“ | O gal tas „kaip visada“ yra tai, kas man tinka arba tame yra kokių nors pozityvių aspektų? Pvz., kai vyksta įprasti dalykai, jaučiame mažiau nerimo, galime tinkamiau pasiruošti. Jei vis dėlto norisi ko nors kitaip, tai verta pagalvoti, kokių pokyčių galiu imtis? Gal parodyti iniciatyvą praleisti laiką kartu su kitais žmonėmis? Gal kažką veikti, ko niekada nebandžiau/nemoku? Gal tose pačiose situacijose pabandyti elgtis kitaip (kitaip vesti pokabį, kitaip apsirengti ir pan.)? Verta priminti sau, jog jei darau, kas neįprasta, nebūtina jaustis užtikrintai, natūraliai, ramiai. Pokyčių metu natūralu jausti įtampą, nepatogumą. Tuomet verta sau priminti, vardan ko tą darau. |
„Jausiuosi vienišas/vieniša“ | Gal ir vienatvėje yra pozityvių aspektų? Juk tuomet nereikia derintis prie kitų, galime labiau koncentruotis į asmeninius tikslus, efektyviau atlikti veiklas, reikalaujančias susikaupimo ir pan. Jei visdėlto labiau norėtųsi kompanijos, ką galiu dėl to padaryti? Gal galiu pasikviesti kelis bendradarbius/bendramokslius bendrai veiklai (stalo žaidimams, žygiams, patiekalų degustavimui, renginių lankymui ir pan.)? Gal pamėginti atgaivinti ryšius, kuriems paskutiniu metu neskyriau dėmesio (prisiminti ankstesnes pažintis, malonius giminaičius, kaimynus ir pan.)? Gal galiu pakalbinti kelionės bendrakeleivius, pasakyti komplimentų, pasisiūlyti nufotografuoti ar kitaip padėti, pakviesti kartu apžiūrėti kokius nors objektus? O gal išbandyti kokius nors naujus grupinius užsiėmimus (sportines veiklas, diskusijų klubus ir kt.)? |
Taigi, kiekvienos atostogos turi gali galimybę būti prasmingomis, jei mes patys į tą prasmę atsigręšime.