Vaiko elgesio ir emociniai sutrikimai

Įvadas:

Elgesio ir emocijų sutrikimai – tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje skirtingos smulkesnės sutrikimų grupės:

• Elgesio sutrikimai;
• Emocijų sutrikimai;
• Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai.

Nepaisant to, kad visi šie sutrikimai tarpusavyje skiriasi, tačiau visi stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje.

Emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių kasdienybėje vienu ar kitu gyvenimo periodu. Dėl šios priežasties būna, kad vieno ar kito emocijų ir elgesio sutrikimo etiketė klijuojama vaikui net ir tada, kai vaiko patiriami simptomai neatitinka sutrikimo apibrėžimo. Svarbu suprasti, kad elgesio ir emocijų sutrikimai stipriai veikia vaiko prisitaikymą gyvenime, kelia nemažai iššūkių tiek jam, tiek aplinkiniams, todėl kalbėjimas apie šiuos sutrikimus ir žinojimas, kokiais požymiais jie pasižymi, gali padėti ne tik išvengti netinkamo etikečių klijavimo, tačiau ir rasti efektyvią pagalbą.

Vaikų elgesio sutrikimai:

Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla būtent dėl vaiko elgesio –  pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų.

Išskiriami du  pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys).

Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu,  pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.

Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.

Vaikų emociniai sutrikimai:

Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis.

Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes – nerimo ir nuotaikos sutrikimus.

Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas.

Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas.  Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas – depresija.

Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai:

Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas – trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą. Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje.

Priklausomai nuo pasireiškiančių požymių, šis sutrikimas skirstomas į dėmesio (būdinga silpna dėmesio koncentracija), aktyvumo (būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, nuolatinis judėjimas)  bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (būdinga tiek silpna dėmesio koncentracija, tiek stipriai išreikštas aktyvumas).

Priežastys, rizikos veiksniai:

Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Pavyzdžiui, dažniausiai įvardinama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis – neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiukštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai.

Taip pat svarbu paminėti, kad kaip egzistuoja rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo, taip pat egzistuoja ir apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką.

Diagnostika ir gydymo galimybės:

Pastebint, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų – paauglių psichologu ir (arba) psichiatru.

Kokios yra gydymo galimybės?

• Psichoterapija, elgesio terapija, vaistai.

Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus. Taip pat, dažnai rekomenduojama ir kompleksinė pagalba – vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų – paauglių psichologo/psichoteraeuto konsultacijos.

Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams?

Šalia specialistų pagalbos yra tikrai nemažai dalykų, kuriuos galima taikyti namuose. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas – svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti. Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnė savijautos. Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės – ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką – pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.

Išvados:

Vaikų elgesio ir emocijų sutrikimai gali būti nelengvas iššūkis tiek pačiam vaikui, tiek ir jo artimiesiems. Vis dėl to, laiku pastebėti sutrikimų požymiai ir teikiama pagalba gali padėti palengvinti šiuos sunkumus arba lengviau su jais išbūti, svarbiausia – nebijoti kreiptis pagalbos.