Pirmieji gijimo lapeliai būna žmogaus gebėjimas išsakyti savo norus.
Panikos priepuolis –
tai staigus intensyvios baimės epizodas, sukeliantis stiprias fizines reakcijas – greitą širdies plakimą, kvėpavimo pasunkėjimą, galvos svaigimą ir drebulį – net tada, kai realaus pavojaus nėra. Paprastai jis trunka apie 5–30 minučių. Žmogui gali atrodyti, kad jis patiria širdies priepuolį, gali atsirasti baimė numirti ar išprotėti.
Šiame straipsnyje noriu į panikos priepuolius pažiūrėti iš psichodinaminės psichoterapijos perspektyvos. Skirtingai nuo kitų terapijų, kurios daugiausia orientuojasi į simptomų valdymą, psichodinaminė terapija siekia atskleisti gilumines nerimo priežastis.
Panikos priepuolio apibrėžime teigiama, kad panikos priepuolis kyla „lygioje vietoje”, o aš manau, kad lygių vietų nėra – yra neįsisąmonintos vietos mūsų psichikoje. Žmonės dažnai galvoja, kad egzistuoja vienintelė realybė – tai išorinis pasaulis ir žmonės. Bet daug stipresnį poveikį mums daro mūsų vidinis psichinis pasaulis, būtent jis ir sužaidžia svarbiausią rolę. Kaip tai vyksta, kai išorėje – ramu, o viduje – kova? Panagrinėkime keletą pavyzdžių:
Moteris koncerte. Atėjo su tikslu atsipalaiduoti. Ji klausosi klasikinės muzikos garsų ir stebi, kaip pianisto pirštai laksto klavišais, ir staiga…kyla panikos priepuolis – širdis atsiduria kulnuose, kvėpavimas pasidaro kaip prabėgus maratoną, ima svaigti galva ir moteris išbėga iš salės. Psichoterapijoje ji pasakoja, kad tikėjosi, kad tai bus ramus vakaras muzikos garsų fone, bet realybėje jis virto panika. Kas, iš kur?– visiška nežinia. Ėmėm nardyt giliau – per mintis. Kokios mintys jai kilo koncerto metu? Moteris ėmė pasakoti, kaip, stebėdama pianisto pirštus, mąstė, kaip jis nesuklysta. Ir tada jos mintys neria dar giliau – grįžta atsiminimas, kaip ji grodama per egzaminą suklydo ir tos kelios sąstingio akimirkos, nežinant, ką groti toliau, virto amžinybe su didžiausiais gėdos ir nusivylimo savimi jausmais. Juk klysti negalima. Opa, siūlo galas apčiuoptas – baimė klysti. Griebiu už jo ir klausiu – kas taip sakė? Kur čia taip parašyta (provokuoju su maža humoro gaidele)? Kur čia ta taisyklė iškalta aukso raidėm? Jos viduje. Ir kas gi tas auksakalys? Visi atsakymai į klausimus glūdi vaikystėje, ir mūsų įsitikinimų, vertybių, vidinių taisyklių kūrėjais tampa tėvai. Nesvarbu, kad ši taisyklė nebuvo kartojama kasdien, daug svarbiau, kad ją tėvai rodė savo pavyzdžiu arba užprogramavo tokį lūkestį per savo elgesį su vaiku. Ir čia išryškėja esminė šaknis – jeigu klysiu, manęs nevertins-nemylės. O tai vaikui yra baisiausia, kas gali jį ištikti. Išsivysto baimė būti paliktam, kuri formuojasi per įsitikinimą „jeigu darysiu klaidas, mane atstums, turiu būti tobulas”. Tėvai mato ir giria vaiką tik už jo aukštus pasiekimus. „Kodėl ne 10?” – toks tėvų klausimas veda į perfekcionizmo spąstus, kur vyrauja aukščiausias nerimo lygis. Vaikas padarys viską, kad tik nepatirtų tėvų atstūmimo. Iki tol, kol neištinka panikos priepuolis. Kas vyksta panikos metu? – į paviršių ima lįsti paslėpti jausmai, kaip tie marinuoti agurkėliai, metų metus konservuojami rūsyje. Pagrindinis jų – tai pyktis. Nes juk „geros mergaitės nepyksta”. Bet už tai sumoka atitinkamą kainą – depresiją, panikos priepuolius ar turi kitų sutrikimų. Pykčio nerodymas visada turi savo pasekmes. Kai žmogaus viduje kyla konfliktas – ar rodyti pyktį, ar būti atstumtam, ilgą laiką tokie žmonės pasirenka tarnauti atstūmimo baimei. Būtent ji išsiveržia į paviršių panikos priepuolio metu. Ir nebūtinai reali, o dažnai įsivaizduojama.
Kitas pavyzdys: Moteris išgyveno santykių krizę. Vyro psichologinis smurtas, priklausomybė nuo alkoholio vis daugiau kėlė minčių apie skyrybas. Su tokiomis mintimis gyveno keletą metų. Vieną ramų rytą troleibuse ją aplanko netikėtas svečias – panikos priepuolis. Važiuodama troleibusu moteris bandė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ji nuspręstų skirtis? Ką sako jos vaizduotė? O ji, pasirodo, labai išradinga – ji sako „o ką žmonės pagalvos?” Palaukite, kokie žmonės, – klausiu – kaimynas iš penkto aukšto? Tikrai įdomu, ir ką gi jis pagalvos? Tokiais atvejais, kai klientams pasidaro kiti žmonės svarbesni už juos, aš paklausiu, – o kieno gyvenimą jūs gyvenate – savo ar to kito? Dar viena svarbi tiesa, kuri išaiškėja – kad tie „kiti žmonės” būna tėvai. Taigi, klausiu moters, ir ką apie jūsų skyrybas pagalvos jūsų tėvai? – ogi pasmerks, nusivils. Nes turi būti paklusni mergaitė, negali ardyti šeimos dėl savo poreikių. Negali gyventi pagal save. Siūlo galas pagautas, ir mes įsivardinam skaudžią tiesą – jei gyvensiu pagal save, būsiu bloga. Bloga kitiems, ne sau. Peršasi išvada, kad sau būti bloga yra norma, t.y. ignoruoti savo poreikius, susikišti savo pyktį (tik neaišku kur). Kas bus, jei vis tik išsiskirsite? Ogi baisu, nes nuvilsiu tėvus. Ir kas tada bus? Jie gali mane atstumti. Vėl sutinkam baimę būti atstumtam, kylančią dar iš žilos vaikystės laikų, kuriuos tyrinėjant terapijoje randame nemažai patirtų atstūmimų – nebūtinai fizinių, bet ypač emocinių. kurie pasireiškdavo vaiko jausmų ir poreikių ignoravimu, baudimu, nuvertinimu, padarymu jo kaltu (blogu). Užaugęs tas asmuo bandys viską daryti, kad tik vėl nepatirtų kitų atstūmimo, nes jam tai tolygu mirčiai – esu nemylimas ir nereikalingas. Pakelkite rankas, kas nori išgyventi tokį jausmą. Rankos nusileidžia. Pyktis užkonservuojamas, savi poreikiai – irgi. Vardan to, kad ryšys nenutrūktų. Taip susifromuoja įsitikinimas „Esu mylimas tik kai nerodau savo emocijų ir poreikių, Jei supyksiu ar suklysiu – mane atstums. Vadinasi, darysiu viską tobulai ir nepyksiu”.
Taigi, panikos priepuolius galima pavadinti užslėpto pykčio išraiška. Kuomet dėl savo nepatenktinų poreikių (nes reikia gyventi pagal kitų poreikius) viduje kyla pyktis. Dar tiksliau – panikos priepuolis – tai dviejų srovių susitikimo vieta, kuomet susitinka stiprus noras ir stipri baimė: Noriu supykti, išsakyti, kaip man skaudu, bet bijau, kad atstums. Noriu leisti savo suklysti, bet bijau už klaidas būti paliktas (nemylimas). Kyla vidinis konfliktas – viena pusė nori pasakyti NE, bet baimė ištaria TAIP. Energija lieka kūne. Pyktis marinuojamas tol, kol išsprogę agurkėliai aptaško visas rūsio sienas. Deja, atgal jų nesumarinuosi. Ir tada belieka susidurti su savo vidine realybe – nusileist į rūsį ir susirinkti visus išsprogusius agurkus. Ir tyrinėti, vardan ko jie ten atsirado, kokią kainą (emocinę) už juos teko man sumokėt. Tam labai padeda psichoterapija. Žmogus kartu su psichoterapeutu tyrinėja aplinkybes ir jausmus, susijusius su pirmųjų panikos priepuolių atsiradimu. Labai svarbu atrasti, kokią asmeninę reikšmę žmogus suteikia šiems simptomams. Atrandamos tam tikros tendencijos, būdingos žmogui tam tikrose gyvenimo situacijose.
Pastebima, kad žmonės, patiriantys panikos priepuolius, pasižymi šiais asmenybės bruožais:
- Yra drovūs, bijantys kitų nuomonės apie save;
- Yra linkę prisitaikyti prie kitų poreikių, o savuosius nustumia į šoną;
- Jaučia didelį atsiskyrimo nerimą;
- Jiems būtingas nesaugus (nerimastingas) prieraišumo stilius;
- Nesugeba tinkamai tvarkytis su savo pykčiu (jį slopina, t.y. neišsako ir neparodo tai, kas jiems nepatinka dėl baimės būti atstumtam).
Dėl kokių priežasčių gali susiformuoti tokią asmenybė? Jų yra kelios:
- Augo su tėvais, kurie buvo emociškai šalti, atstumiantys vaiką (ypač už jo bandymus rodyti savo poreikius ar jausmus);
- Tėvai baudė už emocijų, ypač pykčio, rodymą (nes pykti ant tėvų negalima);
- Tėvai buvo labai kritiški ir kontroliuojantys;
- Tėvai buvo pernelyg globėjiški ir prisirišę prie vaiko (vaikas yra baudžiamas už jo norą būti savarankiškam ir pačiam priimti sprendimus, – taip jis išmoksta slopinti savo autonomiją).
Taigi, bendras vardiklis yra žodis SLOPINTI , o tai reiškia, kad visa žmogaus energija nueina į savo emocijų ir poreikių slopinimą, tokie asmenys galėtų gauti diplomą už agurkėlių rauginimo profesionalumą. Juose susiformuojasi tokie įsitikinimai apie save:
Turiu patenkinti kitų lūkesčius;
Turiu neklysti;
Turiu neordyti pykčio;
Turiu prisitaikyti prie kito;
Turiu nerodyti savo poreikių.
Nes mane atstums.
Žmogus ima bijoti atstūmimo ir daro viską, kad jo išvengtų.
Kas vyksta terapijoje?
Terapija vyksta keliomis kryptimis:
- Psichoedukacija – žmogus mokomas atpažinti kylantį panikos priepuolį ir atrasti jam tinkamą nusiraminimo būdą panikos priepuolio metu.
- Įvertinamas psichiatrinės pagalbos poreikis, nes gali reikėti medikamentinio gydymo.
- Per panikos priepuolių situacijų analizę ieškoma giluminių trigerių, kurie sukėlė priepuolį.
- Mokomasi tvarkytis su atstūmimo baime ir jos sukeliamais jausmais, o ne vengti situacijų, kuriose galiu patirti atstūmimą. Kai baimė atstūmimui sumažėja, kai žmogus išmoksta tvarkytis su tokiais jausmais, kaip nu(si)vylimas, liūdeys, vienišumas, pyktis ir kiti, jo baimės būti atstumtam palaipsniui sumažėja, nes jis ima tikėti, kad išgyvens.
Paprastai, pradėjus lankyti terapiją, panikos priepuoliai išnyksta, nes žmogus pasijaučia SAUGUS – išgirstas, suprastas, atspindėtas ir – svarbiausia – gavęs leidimą taip jaustis, kaip jis jaučiasi. Terapeutas jo neatstumia už tai, kad jis suklysta ir supyksta. Taip vidiniame pasaulyje formuojasi nauja patirtis – mano jausmai, klaidos, poreikiai nėra tokie atstūmiantys ir smerktini, kaip aš įsivaizduoju. Kiekvienas klaidingas įsitikinimas apie save ir pasaulį keičiamas nauju:
Turiu patenkinti kitų lūkesčius –> Neprivalau tenkinti kitų lūkesčių
Turiu neklysti –> Galiu klysti, nes nesu tobulas
Turiu nerodyti pykčio –> Galiu pyktį rodyti tinkamu būdu, nes jis man rodo, kad kažkurie mano poreikiai nėra patenkinti
Turiu prisitaikyti prie kitų –> Pirmiausia turiu suvokti, kokie mano norai, poreikiai, jausmai
Turiu nerodyti kitiems savo poreikių –> Norėdamas atviro ir nuoširdaus santykio aš turiu kalbėti apie savo poreikius ir išgirsti kito žmogaus poreikius
Pirmieji gijimo lapeliai būna žmogaus gebėjimas išsakyti savo norus. Išsakymas „Aš noriu”. Žiedeliai – tai gebėjimas pasakyti kitam NE, bet sau – TAIP tada, kai asmuo į pirmą vietą pastato save ir savo poreikius, kuriuos terapijoje pamažu mokosi atpažinti. Po kiek laiko užsimezga ir vaisiai – tai nauja patirtis, kad už savo norų ir poreikių išsakymą nesulauks visų pasmerkimo ir atstūmimo, o jeigu ir susidurs su kieno nors nepasitenkinimu ar net atstūmimu – jis visa tai išgyvena ir nesubyra į šipulius. Žmogus augina naują sodą savo viduje – mokosi išgirsti savo norus, poreikius, jausmus ir gali įvardinti juos sau ir kitiems.
Tačiau visada atsiras tokių, kurie liūdės ir nusivils dėl tokio žmogaus pasirinkimo, tarkim – rūsio pelės, nebesulaukusios išsprogusių agurkėlių vakarienei…
Straipsnio autorė psichologė – psichodinaminės psichoterapijos praktikė Goda Aršauskaitė.
