Į klausimą, kaip turėtų elgtis su manimi artimi žmonės, turbūt daugelis iš mūsų atsakytų, kad iš artimųjų tikisi rūpesčio, supratimo, pagarbos, šilumos, meilės, užuojautos ir kitų teigiamų jausmų. Mes turime aibę elgesio vieni su kitais taisykles apibrėžiančių šaltinių – nuo Dešimt Dievo įsakymų iki Etikos ir bendravimo kodekso, kur aiškiai išdėstytas trokštamas žmonių elgesys. Gerbti, mylėti vieni kitus, nenaudoti smurto ir prievartos, padėti kitam nelaimėje – tokie elemantarūs žmogiški dalykai dažnai ir lieka tik kažkur perskaityti teiginiai, kurie retai virsta realiais veiksmais. Kas trukdo mums atliepti svarbiausius artimųjų poreikius? Kas neleidžia mums parodyti supratimo ir meilės artimam žmogui ar paprašyti jo pagalbos, kai suklumpame?
Ir kuo skiriasi žmonės, kuriems lengviau gerbti, mylėti ir suprasti kitą žmogų, o kitiems tai yra neįvykdoma misija?
O jei pradėsime… nuo vaikystės? Nuo mažo bejėgio kūdikio, kuris negali savimi pasirūpinti ir jo poreikiais – tiek fiziniais, tiek emociniais – rūpinasi jo mama? Paimkim du skirtingus pavyzdžius. Tarkim, vienam kūdikiui išalkus, sušlapus ar sušalus jo mama iškart sureaguoja į jo nepatenkintą poreikį ir jį stengiasi kuo greičiau patenkinti – pamaitina, pervysti, sušildo. Tai darydama mama kūdikį kalbina, glosto, bučiuoja, žavisi, parodydama jam savo džiaugsmą ir meilę.
Kaip jaučiasi šie du kūdikiai, augdami skirtingose aplinkose su skirtingomis motinomis? Kokią informaciją apie pasaulį jie gauna? Greičiausiai pirmasis kūdikis mūsų pavyzdyje gaus patvirtinimą, kad pasaulis jam yra saugi vieta gyventi – pasaulis (o kūdikiui pasaulis yra mama) atliepia jo poreikius, žavisi juo ir rodo rūpestį ir džiaugsmą. Kūdikis gali prisirišti saugiai prie mamos ir turėti tvirtą saugumo pagrindą po kojomis, tvirtai įsitikinęs, kad jeigu jam kas ir nutiks, jis turės užuovėją ir modelį, kaip reikia pasirūpinti. Greičiausiai toks vaikas ir užaugęs gebės jautriai reaguoti tiek į savo, tiek į kitų žmonių poreikius ir mokės jais tinkamai pasirūpinti, nes kūdikystėje jis buvo pats patyręs mamos meilę ir rūpestį. Antrasis kūdikis, kurio poreikiai nebuvo tenkinami ar buvo tenkinami pavėluotai, grubiai, be meilės, kuris nepatyrė saugių mamos rankų ir raminančių žodžių, išmoks prie mamos ir pasaulio prisirišti nesaugiu būdu. Jis ir suaugęs širdyje nešios daug nerimo ir susirūpinimo apie tai, ar pasaulis yra saugi vieta, jis stengsis vengti kitų žmonių arba prisirišti prie jų per stipriai, nes pats jausis per silpnas atlaikyti šio pasaulio negandas. Galbūt jis visa gyvenimą ieškos tos “gerosios mamos”, kuri gebėtų patenkinti jo visus poreikius, kurie nebuvo patenkinti vaikystėje – ieškos žmogaus, kuris supras jį iš pusės žodžių, dar geriau – skaitys jo mintis ir atlieps jo poreikius dar nepasakius jų garsiai. Juk jo viduje glūdi tamsi tuštuma , o su ja gyventi ir sunku, ir nesaugu.
