Gėdos jausmas intymiame santykyje

Į tave pažvelgia – nudelbi akis žemyn. Netikėtai užkalbina – pajunti kaistančius skruostus, prakaituojančius delnus, sumaištį galvoj. Lepteli ne tai, ką norėjai – užlieja noras prasmegti skradžiai žemę, pasislėpti, pradingti. Ar pažįstamas jausmas? Ar teko kažkada panašiai pasijusti? Tai apie gėdą, jausmą, kuris manau, pažįstamas daugeliui. 

Kaip ši emocija pasireiškia intymiame poros santykyje? Kaip kylantis gėdos jausmas trukdo patirti fizinį, emocinį, jausminį artumą kontakte su partneriu? Kaip šis jausmas gali stabdyti mūsų seksualumą, jautrumą, gebėjimą santykyje tenkinti savo norus ir poreikius? Ir ką galėtume pakeisti, kad tarpusavio santykis taptų labiau harmoningas, atviras, labiau kokybiškas.

Išgyvenamas gėdos jausmas gali būti skirtingo intensyvumo, nuo lengvo nepatogumo, drovumo, nedrąsumo iki stipriai užliejančio, labai nemalonaus pojūčio. Neveltui yra ir posakiai, apibūdinantys šį jausmą – „sudegti iš gėdos”, „prasmegti skradžiai žemę”. Kas tai patyrė, stengsis, išvengti to visais įmanomais būdais. Gal būtų gerai visai nejausti gėdos ir viskas savaime išsispręstų… Tačiau tai irgi nėra tiesa. Gal pamenat savo pirmąjį pasimatymą ar pirmąjį bučinį ir kartu išgyvenamus drovumo, neužtikrintumo jausmus ir kylantį kartu jaudulį. Šie jausmai, kada jų intensyvumas nėra ypač stiprus, intymiame santykyje, veikia kaip stiprus afrodiziakas. Nors būna porų, kurios sako; mes labai artimi, mums niekas negėda, kalbam apie viską – mėnesines, depiliaciją, elgiamės visiškai laisvai šalia vienas kito – jei vienas naudojasi tualetu, kitas tuo metu vonioj valosi dantis, nesidrovim būti nuogi ir panašiai. Jie taip susilieja, kad išnyksta riba tarp vieno ir kito ir sumažėja ar net dingsta jaudulys… Taigi, drovumo ir gėdos jausmai yra svarbūs reguliatoriai patiriant jaudulį seksualiniuose, intymiuose santykiuose. Svarbu suvokti patiriamo gėdos jausmo intensyvumą, kada tai suvokiame ir galime kontroliuoti, tada gėdos jausmas neturi toksinio poveikio. Tačiau, kartais gėdos jausmas gali būti toks stiprus ir sunkiai ištoleruojamas santykyje, kad kyla stipri baimė jį patirti ir išgyventi. 

Kaip dorotis su stipriu, užliejančios gėdos jausmu, kad jis netrukdytų mėgautis artumu, patirti malonumą? Kad suprasti, ką daryti, pirmiausia reikia atpažinti kaip, kada ir kur tas jausmas kyla mūsų santykyje. Kaip mes elgiamės, kaip reaguojame į šią emociją? Kaip elgiasi mūsų partneris? Ir kaip tai veikia mūsų santykius? Reakcijos gali būti skirtingos.

Vieni gėdos jausmą išgyvena „slėpdamiesi”,  atsitraukdami ir užsidarydami savyje. Slepia kylančias emocijas, jausmus, nutyli apie norus, mintis. (pvz. „atrodau ne taip kaip turėčiau”, „esu ne tokia/toks koks turiu būti”, „mano norai „nenormalūs”, „ką jis/ji pagalvos, jei pasakysiu ko noriu“). Apie tai niekas negali sužinoti, nes tai taip gėdinga… Kas tada vyksta? Žmogus kylančius impulsus slopina, blokuoja, negali išreikšti, išsakyti. Partneris gali jausti ir paklausti, ar viskas gerai, gal kažkas ne taip, gal norėtum kažką pakeisti? Baisu ir gėda pripažinti kaip yra iš tiesų ir lengviau pasakyti, „ne ne man viskas gerai, viskas patinka…”. Paklausus, ar bandėte kada apie tai pasikalbėti dažnai atsakymas būna neigiamas. Nutylėjimas, neišsakymas, baimė būti nesuprastu, nepriimtu ar atstumtu, problemą tik gilina užrakindama ją viduje ir niekaip jos nesprendžia. Baimė išgyventi gėdos jausmą blokuoja problemos sprendimą. Reikėtų ieškoti vidinių resursų, kad pripažinti, jog taip kaip yra, man nėra gerai. Ir ieškoti tinkamų būdų, kaip, prisiimant atsakomybę ir riziką už savo ir partnerio jausmus, apie tai pasikalbėti. Tai padaryti gali  padėti ir psichoterapija.

Kiti-nori patikti, įtikti – toks elgesys būdingas tada, kada žmogus nori patikti, atitikti kitų lūkesčius ir nusprendžia, kad bus toks, kokį jį nori matyti kiti. Pasirenka būti su „super tobulumo” kauke- super seksualios tobulos moters ar super pajėgaus tobulo vyro. Tokiame elgesyje daug vaidybos, apsimetinėjimo. Tai trukdo kurti nuoširdų santykį. Šitaip besielgiantis žmogus išgyvena stiprų vidinį konfliktą tarp „aš realus” ir  „mano susikurtas demonstruojamas įvaizdis”. Labiau svarbu tampa tai, kaip aš atrodau ir kaip mane mato kiti, o ne kaip aš jaučiuosi. Kuo susikurto įvaizdžio kartelė aukščiau užkelta tuo atstumas tarp „realaus aš” ir „susikurto aš” didesnis. Pripažinti „savo realaus” netobulumą, ribotumą sau ir ypač partneriui nėra paprasta. Nes tai reikštų, kad aš nesu toks, koks deduosi… Kuo toliau tuo sunkiau tampa taip gyventi. Vidinė įtampa auga, pasitenkinimo jausmas mažėja arba visai dingsta. Susidaro įspūdis, kad gyveni ne savo gyvenimą. Pasidžiaugti gali tik tuo, kad gerai atlieki „savo vaidmenį”.

Treti gali  kaltinti, gėdinti, keršyti – toks elgesys gali kilti dėl to, „kad mano savivertei šalia tavęs kyla pavojus”. Partneris/ė gali elgtis kaltindamas, keršydamas gėdindamas kitą. Kad pačiam nepatirti to nemalonaus gėdos, menkavertiškumo jausmo, lengviau apkaltinti kitą. Sakant kad tai tu kažkoks ne toks, su tavim kažkas netvarkoje, nes su manim tai viskas ok. Toks elgesys labai skaudina, nes agresija nukreipiama į kitą. Dažnai toks elgesys būna paties nesuvoktas.

Kas daro įtaką tam, kaip mes elgiamės? Ar vienoks ar kitoks susiformavęs elgesio modelis veikia kaip programa? Iš kur tai kyla? Svarbu yra atrasti, kas mumyse „įjungia” šį jausmą ir kas mums yra gėda.

Gėda nėra tai, kas aš esu. Tai jausmas, kuris atsirado mumyse kada buvome vertinami ir teisiami kitų. Lyginimas su kitais, bauginimas, gėdinimas, gasdinimas- tai reakcijos kitų, mums svarbių asmenų, kurios taip pat formavo šį jausmą.  

„Begėdi”, „ir kaip tau negėda”, augdami daugelis esame girdėję ne kartą. Aplinka kurioje augom, kaip su mumis elgėsi mums svarbūs žmonės, kiek priėmė, palaikė, paaiškino, rodė jausmus mums ir tėvai vienas kitam arba atvirkščiai slopino, baudė, barė, visa tai turėjo įtakos, kas mes, kokie mes, kaip mokam atpažinti savo poreikius ir juos tenkinti arba slopinti.

Nereta mergaitė paauglystėj girdėjo: „persirenk, nes taip atrodyti nepadoru”, „išsidažei kaip kekšė”, „jeigu taip atrodysi, įsitemps kas į mašiną”, „tapsi nėščia ir susigadinsi gyvenimą”, “ ką žmonės pasakys”. Nėra seksualumo – nėra problemos. Dažniau mus ne mokė kaip elgtis su seksualumu, su savo kūnu, jausmais, o slopino, draudė. Paaugliui, kad padėtų priimti jo kūną ir jausmus kaip vertybę, išmokyti su jais tinkamai ir pagarbiai elgtis, žmogus turi tai pats jau turėti savyje. Jeigu tėvai ar kiti svarbūs asmenys tų vertybių savyje neturi, jie ir savo vaikui to negalės perduoti, o greičiau imsis bauginti, bausti. Kad nieko blogo nenutiktų. Bet blogai jau atsitiko, kada jums tai pradėjo sakyti. Vietoj to, kad būtų išmokę kaip elgtis su seksualumu. Ir užauga žmogus, žinodamas kas yra blogai ir kas teisinga, o kaip jaučiasi ir ko nori pats, nežino… Ir į klausimus, kaip jaučiuosi ir ko noriu, tenka ieškot atsakymų suaugus.

Ko dažniausiai būna gėda? Dažnai gėdijamasi savo kūno, kaip aš atrodau partneriui, kaip jis/ji mane mato, ką galvoja apie mane. Ar aš atitiksiu jo/jos lūkesčius, ar sugebėsiu suteikti malonumą. Gėda būna atsiverti – atskleisti savo mintis, norus, fantazijas.

Kaip mes dažnai elgiamės, kada kyla grėsmė išgyventi gėdą? Bijom. Bijom ją jausti. Norisi užsidengti akis ir to, kas gėdą kelia, nematyti. O ten kur labai gėda, nedrįstam net priartėti. Lengviau atsitraukti nuo kontakto, nei išgyventi tą nepatogumą „koks aš netobulas” kontakte.