Kaip prastos idėjos tampa realybe?

Visi bent kartą esame pagalvoję, kad priėmėme sprendimą, kurio iš tiesų nenorėjome priimti, ar kad sutikome su kito nuomone, nors giliai viduje manėme priešingai. Jeigu jums taip yra nutikę, tai gali būti, jog susidūrėte su „Abilino paradoksu“. Abilino paradoksas (angl. „Abilene paradox“) –  tai grupėse atsirandantis fenomenas, kai nariai susitaria dėl bendro sprendimo, nors kiekvienas atskirai iš jų to nenori ir tam nepritartų. Klaidingas sprendimas kyla iš manymo, kad to nori visi kiti.  Pirmą kartą šis reiškinys buvo aprašytas Vašingtono universiteto profesoriaus Jerry B. Harvey 1974 metais. Reiškinio pavadinimas kilęs iš komiškos istorijos, kurią J. B. Harvey naudoja straipsnyje, iliustruodamas paradoksą:

„Karštą popietę Teksase šeimai bežaidžiant domino, uošvis pasiūlo važiuoti į už maždaug 80 kilometrų esantį Abilino miestą pavakarieniauti. Žmona pritariamai linkteli. Vyras, tuo tarpu, pradeda abejoti, nes kelionė nusimato ilga ir kaitri, bet nenorėdamas prieštarauti taria: „Man tinka. Tikiuosi tavo mama irgi nori važiuoti kartu“. Uošvė atsiliepia: „Be abejo noriu, jau seniai nebuvau Abiline“. Kelionė karšta, dulkėta, nepatogi, kavinėje maistas prastas. Grįžus namo, vienas iš kompanijos taria: „Argi ne šauni kelionė buvo?“ Uošvė atsidūsta ir taria, jog iš tikrųjų mieliau būtų likusi namuose, bet važiavo, nes kiti to norėjo. Vyras priduria: „Aš nuo pat pradžių to nenorėjau, bet sutikau, nes norėjau patenkinti likusiųjų poreikius“. Tada įsiterpia žmona: „Tiesiog norėjau, kad visi būtų laimingi. Pati viena niekada nevažiuočiau, kai lauke toks beprotiškas karštis“.  Uošvis pasako, jog kelionę pasiūlė todėl, kad visi kiti atrodė nuobodžiaujantys. Tada visi susimąstė, kad leidosi į kelionę, į kurią iš tikrųjų nei vienas nenorėjo. Kiekvienas iš jų norėjo likti namuose ir niekur nevažiuoti“.

Kas lemia Abilino paradokso atsiradimą?

Abilino paradoksui atsirasti būdingos šios sąlygos:

1. Grupės nariai pirmiausia sutaria, kad esama padėtis nėra priimtina, ir egzistuoja problema. Tačiau, kaip individai, jie gali būti patenkinti, ypač palyginę galimas alternatyvas.
2. Vėliau klaidingai komunikuojant, keli nariai išreiškia didelį pritarimą pasiūlytam sprendimui, nes mano, kad tai yra kitų noras ir tam nesipriešina. Įsigalėjus tokiam komunikacijos būdui, ignoruojamos individualios mintys ir sprendimai.
3. Vėliau grupėje kyla diskusijos dėl netikslių prielaidų ar neteisingo kitų narių elgesio interpretavimo.
4. Sprendimą priėmęs asmuo užduoda klausimus kitiems: „Kodėl mes tai padarėme?“, „Kaip mes taip pagrįsime kitiems?“.
5. Galiausiai grupės lyderis turi pripažinti priėmęs prastą sprendimą.

Kokiose grupėse dažniausiai pasireiškia Abilino paradoksas?

2012 metais legendinio dviratininko, amerikiečio Lance Armstrong, dopingo skandalas pasiekė viršūnę. Dviratininkas buvo kaltinamas vartojantis neleistinus preparatus ruošdamasis ir dalyvaudamas varžybose. Skandalui iškilus į viešumą, jo komandos draugai Tyler Hamilton ir Floyd Landis viešai teigė, kad draudžiamų preparatų vartojimas buvo paplitęs ir toleruotinas jų atstovaujamoje komandoje. Natūralu, kad komandos ieško būdų norėdamos pagerinti rezultatus. Šiuo atveju kaip problemos sprendimo būdas komandos viduje buvo pateiktas siūlymas vartoti draudžiamus preparatus ir tai tapo norma. Tik vėliau buvo keliamos diskusijos, kad galbūt buvo galima kitaip siekti pranašumo prieš kitas komandas. Kai buvo suvokta, kad dopingo skandalas vienaip ar kitaip iškils į viešumą ir išaiškės, komandos nariai ieškojo būdų, kaip šį faktą pateikti visuomenei. Viešų komandos narių pasisakymai parodo, kad jie nuo pat pradžių abejojo neleistinų preparatų vartojimu, tačiau savo asmeninės nuomonės nedrįso išreikšti ir sprendimo, kaip pagerinti komandos rezultatus, galią paliko kitiems. Tikėtina, kad tokioje aplinkoje už atvirą diskutavimą, problemos viešinimą, abejojimą ar atsisakymą vartoti neleistinas medžiagas galima greitai tapti išsiskiriančiu iš konteksto ir galop būti pašalintu iš komandos. Dopingo skandalai profesionaliame dviračių sporte iliustruoja, kaip Abilino paradoksas gali pasireikšti siekiant sportinės sėkmės, t. y., kai sportininkai ir komandos, net ir suprasdami sprendimų riziką, pirmenybę teikia trumpalaikiams pasiekimams, o ne sveikatai, moralinėms vertybėms, asmeniniams įsitikinimams ir sąžiningumui sporte. Galima išskirti šiuos grupės bruožus, būdingus Abilino paradokso formavimuisi:

1. Grupėse dominuoja lyderiai nesistengiantys spręsti kompleksinių problemų ir besivadovaujantys požiūriu „skamba neblogai“.
2. Grupė, kuri priima sprendimus be didesnių diskusijų ar konfliktų. Kai „vienodos“ nuomonės yra palaikomos, pasigendama nuomonių įvairovės, formuojasi požiūris „prisitaikysiu prie šių idėjų“, šis reiškinys nesunkiai stebimas politikoje. Galiausiai tai tampa didžiuliu trūkumu
3. „Garbinamas“ lyderis ir organizacijos kultūra. Stiprus vadovas ir organizacija gali įbauginti kitus jos narius, todėl jie gali tapti paklusnūs ir aklai palaikyti dominuojančias idėjas. Kaip iliustratyvų pavyzdį galima prisiminti Niurnbergo procesą, kai teisme naciai neigė asmeninę atsakomybę sakydami, jog  vykdė aukštesnių lyderių ar nacių organizacijos režimo reikalavimus.
4. Grupėse, kuriuose trūksta įvairovės ir pliuralizmo, dažnai stebimas konformizmo reiškinys. Tokios grupės linkusios pasiekti sutarimą, o ne ieškoti ir diskutuoti dėl sprendimo.
5. Vokietijos politologės aprašytas Elisabeth Noelle-Neumann „tylos spiralės“ fenomenas. Asmenys, kurie jaučia, jog jų nuomonės nėra priimtinos tvyrančiai daugumai, savo nuomonės nesako, nes nenori būti galimai atstumti ar izoliuoti nuo grupės dėl kitos nuomonės.

Kaip bendrą vardiklį, būdingą paradokso formavimuisi galime išskirti konformizmą, kai asmuo prisitaiko prie daugumos, lyderio ar vyraujančios nuomonės. Tačiau pasinėrus į konformizmą pastebėsime, kad tai sudėtingas daugiasluoksnis reiškinys, kuris dažniausiai yra socialinių, kultūrinių, politinių, individualių veiksnių pasekmė, bet ne priežastis.

Kaip dažnai su Abilino paradoksu susiduriame gyvenime?

Žmonės dažnai atsiduria tokiose situacijose, kai priima sprendimą ar padaro veiksmą, kuriam iš tikrųjų nepritaria, nes mano, kad kiti sutinka, to nori ar tiesiog bijo pasisakyti kitokią nuomonę. Šiam paradoksui sunku rasti vieną paaiškinimą ar veiksnį, kuris padėtų paaiškinti ar nulemtų fenomeno atsiradimą. Tačiau kiekvienas, kaip individas galime išmokti išreikšti savo poreikius ir nuomonę, nepaisant to, ar ji sutampa su kitų grupės narių nuomonėmis. Kitu atveju, rizikuojame atiduoti savo gyvenimo kontrolę į kitų rankas.   

Kaip grupei priimant sprendimus išvengti Abilino paradokso?

• Skatinkite atvirą komunikaciją – kurkite saugią emocinę aplinką, kurioje kiekvienas narys jaustųsi patogiai dalindamasis savo nuomone ir idėjomis. Pabrėžkite, kad visos nuomonės yra vertingos.
• Pabrėžkite individualias nuomones – prieš priimdami sprendimą, paprašykite kiekvieno grupės nario pasakyti savo nuomonę ir paaiškinti, kodėl jie taip mano.
• Suteikite laiko apmąstymams – nepriimkite skubotų sprendimų. Suteikite grupės nariams laiko pagalvoti apie sprendimus ir pasidalinti mintimis.
• Pateikite anoniminius pasiūlymus – naudokite anonimines apklausas, kad grupės nariai galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę be baimės dėl kitų reakcijų.
• Skatinkite konstruktyvią kritiką – leiskite grupės nariams išreikšti nesutikimą ir pasiūlyti alternatyvius sprendimus.