Galime būti tikri, kad kūnas visada praneš apie save. Jo negirdėti neįmanoma.
Kas yra ryšys su kūnu?
Daugelį metų vakarietiškoje praktikoje kūnas ir psichika buvo atsieti, o tai darė ir vis dar daro didelę žalą žmogaus kaip visumos supratimui. Plačiai paplitęs ir vis dar gajus manymas, kad reikia NUGALĖTI kūną ir jo poreikius. Taip kūnas tampa priešu, kuris vis kažko nori (valgyti, atsigerti, pailsėti, artumo ir t.t.), o žmogus tam priešinasi. Taip kūnas tampa ne draugu ar palydovu gyvenimo kelyje, o tik priemone ar dar blogiau – priešu.
Tačiau vis daugiau tyrinėjamas kūno ir psichikos ryšys nepalieka abejonių apie jo svarbą. Šis ryšys formuojasi jau prenataliniame periode, kai mes ir „gauname“ užsiauginame kūną. Kai gimstame, ryšys su kūnu ir jo poreikiais dar tik formuojasi ir yra natūralus. Tačiau ryšys su kūnu ir jo poreikiais formuojasi priklausomai nuo aplinkos atliepimo t.y per ryšį su kitu (dažniausiai mama/globėja). Labai svarbu, ar aplinka reaguoja į mane kaip į kūnišką būtybę. Jei aplinka reaguoja teigiamai, ryšys stiprėja, o vaikutis išmoksta ir perima tai kaip tiesą, kuri padeda klausytis ir išgirsti save ir tolimesniuose raidos etapuose. Jei ne, tuomet mokomės negirdėti ir eiti pirmyn vien tik proto vedami, kas beveik visada veda į pražūtį. Šioje vietoje dažnai atsiranda ir įvairių problemų su ribomis ir intuicija, įsitraukiame į pavojus.
Kaip žmogus mokomas neklausyti savo kūno ir jo poreikių?
- Kūdikis po gimimo atskiriamas nuo mamos į kitą palatą (kas visai neseniai buvo normali praktika gimdymo namuose)
- Kūdikystėje buvome valgydinami ne tada kada buvome išalkę, o pagal grafiką
- Kūdikis prašantis artumo, neimamas ant rankų, „kad nepriprastų“
- Ankstyvą ryšio/švelnumo, „oda į odą“ poreikį buvome skatinami tenkinti „merliukais“
- Apribojama natūrali judėjimo laisvė, jo poreikis, vaiką standžiai vystant, neleidžiant „negražiai“ judėti, sėdėti, gulėti ir t.t
- Vaikas perdėtai saugomas ir atribojamas nuo sensorinių pojūčių įvairovės, kurie matomi kaip pavojus, „terliojimąsis“, bereikalingi garsai, prisilietimai ir t.t
- Esame verčiami pabaigti maistą lėkštėje net jei jo nebenorime, nes „negražu palikti“
- Turint kūno poreikį verkti/raudoti, išgirsdavome, kad ašaros yra kvaila bei silpnumo ženklas ir jas užspaudavome
- Kai prastą savijautą galėjo įrodyti tik pakilusi temperatūra ir skausmas, nes kitu atveju „nėra taip jau blogai“ ir galiu dirbti/mokytis.
Neišgirstas kūnas apie save praneša kitais būdais.
Kūnas turi savo intelektą, kiekvienas audinys yra nuostabiai išmintingas ir yra linkęs save pagydyti, lygiai taip pat kaip ir gali sunaikinti. Susergame tada, kai šis natūralus ciklas sutrinka. Galime būti tikri, kad kūnas visada praneš apie save. Jo negirdėti neįmanoma. Neretai girdžiu žmones besididžiuojančius savo pasiekimais kaip „perlaužia“ sistemą, kurie turėdami beprotiškai didelį krūvį tarsi įrodo visam pasauliui apie savo super gebėjimus ir nekūniškumą. Deja, tai beveik visada anksčiau arba vėliau baigiasi liga arba atsiradusiais vadinamais nepaaiškinamais psichosomatiniais skausmais.
Ryšio su kūnu susilpnėjimas gali pasireikšti:
- Liga (peršalimai, įvairūs uždegimai, skausmas)
- Psichosomatiniais skausmais
- Nuovargiu, perdegimo sindromu
- Lėtinėmis bei autoimuninėmis ligomis (pvz. išsėtinė sklerozė, vilkligė, krono liga, širdies ir kraujagyslių ligos, alergijos ir kt.)
- Psichikos sutrikimais ir sunkumais
- Priklausomybėmis
Tačiau kol esame gyvi visi mes turime kažkokį ryšį su savo kūnu. O praktika rodo, kad net turint stiprių negalių ar apribotą judėjimą galima kurti ryšį su kūnu ir jį stiprinti taip gerinant bendrą savijautą.
Kaip kasdienybėje stiprinti ryšį su kūnu? Kaip sau padėti?
- Medituoti (duodant erdvės išgirsti save ir kūną)
- Atlikti relaksacijas
- Kūno terapija
- Girdėti ir atliepti fizinius kūno poreikius
- Ilgalaikė psichoterapija/psichologinis konsultavimas
Kas yra kūno terapija? Kada naudinga?
Vis daugiau įrodymų randama būtent holistiniame požiūryje, kuriame tiek kūnas tiek psichika tiek dvasingumas atlieka svarbią ir neatsiejamą rolę visapusiškoje organizmo sveikatoje. Kūnas veikia psichiką, tiek psichika veikia kūną. Tai neatsiejamas procesas, nuolat vykstantis kiekviename iš mūsų. Esame pratę, kad psichikos problemas sprendžiame vien kalbėdami, išjausdami, išgedėdami, tačiau įprastai tai yra gana ilgas kelias iki kūniškų pojūčių, dėl šios priežasties kai kuriais atvejais gali būti labai veiksminga išbandyti kūno terapiją (arba esant poreikiui ją derinti su pokalbio terapija) ir taip pradėti nuo kūno ir leistis gilyn.
Vis tik praktika rodo, kad kūno terapija gali padėti prisikasti prie seniai užspaustų poreikių, troškimų būtent per prisilietimą, dėmesingą buvimą ir padėti mokytis juos atliepti. Taip pat, mokomasi išbūti su jausmais, didėja neapibrėžtumo toleravimas. Tai gali daryti akivaizdų teigiamą poveikį psichikai, mažinti bendrą įtampą, streso lygį.
Trumpa praktika ryšiui su kūnu megzti: (5-7 min.)
- Atsigulkite arba patogiai atsisėskite.
- Jei galite užmerkite akis.
- Giliai įkvėpkite-iškvėpkite 3 kartus.
- Sutelkite savo dėmesį į kojų pirštus.
- Savo dėmesiu pamažu kilkite aukštyn bent kelioms sekundėms sustodami prie kiekvienos kūno dalies.
- Įsisąmoninkite kokius pojūčius jaučia kiekviena iš kūno dalių (kokie fiziniai pojūčiai ateina, kokios emocijos kyla?).
- Nevertinkite to kas kyla, išlikite stebėtoju.
- Pabandykite paklausti kūno, kurios kūno dalys šiandien jaučiasi intensyviausiai? Kuri labiausiai duoda žinoti apie save (skausmu, pojūčiu pvz:. šiluma, šalčiu, drebuliu ar kt.)?
- Ko norėtų ši kūno dalis dabar? Ko jai reikėtų? Judesio, maisto, prisilietimo, nusipurtymo ar dar kažko kito? Paklauskite savęs – kaip galiu jai tai suteikti?
- Padėkokite savo kūnui už bendravimą ir atsisveikinkite. Pabaikite praktiką telkdami dėmesį į savo odą, drabužius, orą aplink ir aplinką. Atsimerkite.
Atlikite šią praktiką bent keletą kartų per dieną, ryte prabudus ir vakare prieš užmiegant. Kartais atpažinti pojūčius nėra lengva, svarbu džiaugtis net ir mažais atradimais.
Ryšys su kūnu yra apie laisvę, savastį ir autentišką buvimą, o tai VISADA reikalauja drąsos žvelgti gilyn. Tai padaryti gali padėti ir knygos.
Rekomenduojamos knygos:
- „Kai kūnas sako ne, slopinamo streso kaina“ (When the Body Says No: The Cost of Hidden Stress) Autorius: Dr. Gabor Mate
- „Kūnas ir depresija“ (Depression and the Body) Autorius: Alexander Lowen
- „Kūnas mena viską“ The Body Keeps the Score: Brain, Mind, and Body in the Healing of Trauma) Autorius: Bessel Van der Kolk