Vaikų suvokimas apie mirtį skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir smegenų raidos.
Daugelis suaugusiųjų vengia kalbėti su vaikais mirties tema, nes jiems atrodo, kad taip jie vaikus nuliūdins ar sukels nerimą. Iš tiesų būtent atviras kalbėjimas apie mirtį (ar bet kokia kita nepatogia tema) mažina nerimą ir padeda vaikams geriau suprasti mirties esmę.
Vaikų suvokimas apie mirtį skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir smegenų raidos. Iki 5 metų vaikai dar nesuvokia, kad mirtis yra baigtinis taškas. Jie galvoja, kad mirtis yra laikinas ir grįžtamas procesas, ir kad miręs žmogus gali prisikelti taip, kaip pasakoje prisikėlė miegančioji gražuolė. 6-8 m. periode esantys vaikai ima palaipsniui suvokti, kad mirtis yra baigtinis procesas bet jų suvokime dar būna daug „netolygumų”. Tarkim, jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar geba mąstyti ar jausti, arba kad nuo mirties žmogų gali apsaugoti geras gydytojas ar nuoširdi malda. Tokio amžiaus vaikams dar sunku mirtį priimti asmeniškai – jie galvoja, kad patys mirti negali. Vyresni nei 8-9 metų vaikai ima realiai suprasti, kad mirtį sukelia ir vidinės priežastys, ne tik išorinės (kaip jie galvodavo anksčiau). Kadangi vaikas tokiame amžiuje jau supranta perkeltinę prasmę, galima pasitelkti ir religinius paaiškinimus šia tema, jeigu tai mums atrodo prasminga.
Kaip kalbėtis ir elgtis su vaiku, kai susiduriame su mirtimi:
- Svarbiausia – būkite atviri ir sakykite faktus („senelis mirė, jam sustojo širdis”);
- Stenkitės atsakyti į vaiko klausimus;
- Nevartokite eufemizmų, tokių kaip „senelis išėjo”, „užmigo”, „jį pasiėmė Dievulis”, o įvardinkite konkretų faktą: „senelis mirė”. Mažesniems vaikams reikės paaiškinimo, ką reiškia mirties faktas („jis nebegali kvėpuoti, jo širdis nebeplaka, jis negali judėti ir pan”.). Susiedami mirtį su miegu, rizikuojate sukelti vaikui baimę eiti miegoti, nes jie įžvelgs pavojų numirti;
- Leiskite reikšti vaikams įvairias kylančias emocijas – verkti, pykti ir pan. Normalizuokite, kad taip jaustis tokioje situacijoje yra normalu. Nesistenkite nuslopinti vaiko emocijų. Juk dažnai būna ne tik liūdna, bet ir pikta ant mirusiojo, nes vaikas jaučiasi jo paliktas. Dažnai, kai apie mirusįjį mokinama kalbėti tik tai, kas susiję su geromis emocijomis, pyktis gali nukrypti į kitus asmenis – tėvus, brolius ar seseris. Pyktis atlieka svarbią funkciją gedėjimo procese, todėl labai svarbu jo neignoruoti ir leisti tinkamai išreikšti;
- Nevenkite su vaiku kalbėti apie mirusį asmenį. Pasidalinimas prisiminimais apie mirusįjį palengvina gedėjimo procesą;
- Pastebėkite, kai vaikas atrodo liūdnas, susirūpinęs ar nerimastingas ir pasiteiraukite, kaip jis jaučiasi. Raskite laiko išklausyti jo jausmus ir pasidalinkite savaisiais. Jei jaučiate, kad jūs tuo metu nesate pats pajėgus atliepti vaiko emocinius poreikius, raskite tą žmogų, kuris sugebėtų išbūti su vaiko sunkiais jausmais ir jį nuraminti;
- Labai svarbu pastebėti vaiko kaltės jausmus, nes jaunesnieji vaikai (ikimokyklinukai) linkę visus įvykius susieti su savimi, todėl jiems gali atrodyti, kad šeimos nario mirties priežastys susijusios su juo (tarkim, jo blogu elgesiu ar netgi mintimis). Pasakykite vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kad artimas šeimos narys numirė. Įvardinkite mirties priežastį („senelis sirgo”, „jis buvo senas” ar pan.). Mažesniems vaikams užtenka trumpo paaiškinimo, vyresniems jau galima paaiškinti plačiau – kokia liga žmogus sirgo, kokie organai nustojo funkcionuoti ir pan.;
- Religiniai ar dvasiniai paaiškinimai dažnam iš mūsų gali turėti didelę prasmę, todėl kalbant apie mirtį su vaikais svarbu, kad aiškinimas atitiktų vaiko amžių. Jeigu ikimokyklinukui, kuris dar nesuvokia perkeltinės prasmės, sakysite, kad „senelis dabar danguje” arba „jį pasiėmė Dievulis”, tai greičiausiai sulauksite vaiko nuostabos ir pykčio, kodėl dievulis nusprendė atimti jo mylimą senelį arba vaiko dairymosi į dangų, siekiant išvysti mirusįjį, bei nusivylimą jo nematant. Kai vaikas jau ima suprasti perkeltinę prasmę (tai įvyksta 7-9 m.), galima po truputį atskleisti religines tiesas apie mirtį ir žmogaus sielą;
- Rekomenduojama įtraukti vaikus į aktyvią veiklą, išreiškiant pagarbą ir meilę mirusiajam, pvz:. nupiešti piešinį mirusiajam, sukurti jam eilėrašti, parašyti laišką ir pan.;
- Svarbu patiems tėvams nevengti reikšti emocijų, vengiant dviejų kraštutinumų – pernelyg dramatiškų emocijų rodymo arba, atvirkščiai, – visiško užsiblokavimo nuo emocijų ir elgesio, lyg nieko nebūtų įvykę. Jeigu rodote vaikui savo liūdesį, susiekite emociją su žodžiais, pvz: „Man labai liūdna, nes aš daugiau niekada nepamatysiu savo mamos” ir paaiškinkite, kas jums šiuo metu galėtų padėti išbūti su liūdesiu – gal apkabinimas ar puodelis arbatos. Tokiu būdu jūs rodote tinkamo gedėjimo pavyzdį savo vaikui;
- Laikykitės įprastos kasdieninės rutinos, kuri suteikia vaikui saugumo pojūtį;
- Klausimas dėl vaiko dalyvavimo pašarvojime ir/ar laidotuvėse dažnai būna vienas svarbiausių. Atsakant į šį klausimą svarbu įvertinti vaiko amžių, ryšį su mirusiuoju bei emocinę vaiko būklę. Tarkim, ikimokyklinukams rekomenduojama geriau nedalyvauti pašarvojime, kur mirusiojo kūnas guli atvirame karste arba kur galima tikėtis daug ir dramatiškų emocijų, nes tai gali labai išgąsdinti mažą vaiką. Tokius pačius rizikos veiksnius reikėtų įvertinti ir mokyklinio amžiaus vaikams, bet tuo pačių jau galite atsiklausti jų nuomonės, ar jie sutinka dalyvauti laidotuvėse. Jokiu būdu nereikia vaiko versti, jeigu jis nenori ar bijo. Tačiau jeigu vaikas išreiškia norą, svarbu jam detaliai paaiškinti, ko jis gali tikėtis atsisveikinimo ceremonijose (pvz: kaip atrodys mirusiojo kūnas, kaip gali elgtis artimieji, kaip vyks karsto užkasimas, kas yra gedulingi pietūs ir pan.). Taip pat svarbu apmąstyti, kas galėtų pabūti su jūsų atžala, jeigu jis išsigąstų ir norėtų pabūti nuošalioje vietelėje bei nusiraminti. Nepamirškite, kad ir nedalyvaudamas laidotuvėse vaikas gali prisidėti prie atsiveikinimo su mirusiuoju uždegdamas žvakutę, nupiešdamas piešinį ar sudalyvaudamas kitoje – ramesnėje atsisveikinimo su mirusiuoju ritualų dalyje;
- Prisiminkite, kad svarbiausia – pirmiausia padėti sau, nes tik tada galėsite geriau padėti ir savo vaikui;
- Atminkite, kad labiausiai vaikui kenkia ne skaudi tiesa, o bandymas ją nuslėpti – tiek apie mirties faktą, tiek apie jos priežastis. Vaikas turi gauti atsakymus, atitinkančius vaiko amžių. Geriausia, kai jis atsakymus gauna iš jam patikimiausių žmonių. Nes kiekvienas nuslėpimas didina paslapties jausmą, o kiekvienas paslaptingas ir iki galo nepaaiškintas dalykas skatina nerimą ir vaizduotę, kuri gali būti išties gąsdinanti.
