Mūsų egzistencija tėra trumputis šviesos blyksnis tarp dviejų tamsos amžinybių (V.Nabokov)
Šis posakis – apie blyksnį. Apie gyvenimą. Tačiau kalbėdami apie dvi tamsas, gaubiančias blyksnį iš abiejų pusių, dažniausiai bijome ne pirmosios, kuri buvo prieš mums gimstant, o tos, kuri laukia mūsų gyvenimo pabaigoje. Mirties. Dažnai norisi nukreipti temą, kai senyvo amžiaus giminaitis užsimena apie tai, kokiu būdu jis norėtų būti palaidotas, kai močiutė iš antrasuolės ištraukia dėžę su savo laidotuvių rūbais, kuriuos nori parodyti, kai lankome sunkiai sergančius ligonius, su kuriais stengiamės ant pirštų galiukų apeiti gyvenimo pabaigos temą, nors žinome, kad jų dienos jau suskaičiuotos. Mirties baimė yra beveik visų baimių sudedamoji dalis. Ar žmogus bijo aukščio, ar – gyvačių ir vorų, o gal jam kyla panika lipant į lėktuvą ar patekus į uždarą erdvę, baimė susirgti mirtina liga – išvyniojus šias baimes iki pat pat galo, mes atsidaužiam į vienus vartus – baimę numirti.
Itin stipri mirties baimė vadinama tanatofobija (gr. thanatos – mirtis, phobos – baimė). Visi mes nerimaujame pagalvoję apie mirtį ar patyrę artimųjų netektis. Tai yra natūralu, nes mirties baimė egzistencinė ir būdinga mums visiems. Bet tanatofobija pasireiškia labai intensyviu nerimu ar net panika bei įkyriomis mintimis apie mirtį, kurios trukdo žmogui atlikti jo kasdienes veiklas, įkalina jį savyje. Tokį intensyvumą gali nulemti trauminės patirtys, susijusios su mirtimi artimoje aplinkoje, ypatingai, kai mirtis įvyko netikėtai ir/ar kai artimojo netektis nebuvo tinkamai išgedėta.
Tanatofobija labiau gali pasireikšti tiems, kurie:
- susiduria su mirtina liga;
- jaučia nepasitenkinimą savo gyvenimu;
- turi kitų fobijų ar psichinių sutrikimų (depresiją, nerimą);
- stokoja artimų ryšių;
- yra patyrę artimųjų mirtį ar/ir turi artimųjų, sergančių mirtinomis ligomis;
- yra žemos savivertės;
- yra netikintys.
Apie ką yra mirties baimė iš tikrųjų? Pabandykime atsakyti į klausimą – kas iš tikrųjų mus taip gąsdina, pagalvojus apie mirtį?
Dažnai žmonės įvardija, kad mirties baimė glaudžiai siejasi su jų baime prarasti artimuosius („negalėsiu daugiau rūpintis savo vaikais”), galimybe prarasti savo ateities planus, patirti pačiam skausmą ar sukelti skausmą savo artimiesiems ir, galiausiai, mus gąsdina nežinomybės baimė. Kalbant apie nežinomybę, svarbią funkciją vaidina religingumas. Todėl tikinčio ir netikinčio žmogaus požiūris į mirtį skiriasi – tikintis žmogus tiki, kad šio gyvenimo pabaiga yra kito gyvenimo pradžia. Kiekviena religija ar dvasiniai įsitikinimai suteikia ne tik kryptingas gaires kaip gyventi, bet tuo pačiu turi savo supratimą apie pomirtinį gyvenimą. Toks aiškus žinojimas suteikia saugumo ir gali sumažinti mirties nerimą. Tarkim, budistai tiki, kad gyvenimas ir mirtis sudaro vieną visumą, o mirtis yra naujo gyvenimo etapo pradžia ir veidrodis, kuriame atsispindi visa gyvenimo prasmė. Panašiai skelbia krikščionybė, kad po mirties žmogaus laukia amžinasis gyvenimas. Žinoma, vien tikėti neužtenka. Tam, kad užsitarnautum amžinąjį gyvenimą, turi atitinkamai gyventi. O tai irgi dažnam suteikia aiškią gyvenimo kryptį ir prasmę.
Žmogus, neišpažįstantis kokios nors religijos ar tikėjimo, greičiausiai mirtį priima kaip savo egzistencijos pabaigą. Jis irgi išgyvena mirties baimę, suvokdamas, kad mirtis yra visko pabaiga. „Ko jūs bijote, kai galvojate apie mirtį?” – savo pacientų klausia psichoterapeutas I.Yalom knygoje „Žiūrėti į saulę”. Atsakymai būna įvairūs, bet dažniausiai žmonės remiasi atsako: „Bijau, kad nebematysiu savo artimųjų”, „Bijau, kad negalėsiu patirti tolimesnio gyvenimo” ir pan. Į pagalbą ieškant atsakymų knygos autorius kviečiasi žymių filosofų mintis, kaip antai: „Kur aš, ten nėra mirties; kur mirtis, ten nėra manęs. Mirtis ir Aš negali egzistuoti kartu. Mirę mes nesužinosime, kad esame mirę, tad ko tuomet bijoti?” Šios minties autorius Epikūras teigia: „Jeigu esame mirtingi ir mūsų sielos mirtingos, tuomet nėra ko baimintis pomirtinio gyvenimo. Neturėsime sąmonės, nesigailėsime prarasto gyvenimo. Tai, kas išnykę, negali suvokti, o tai, ko negalim suvokti, mums yra niekas. Tad kam bijoti mirties, jei mes jos niekada nesuvoksime?” Kartais tokios mintys padeda nusiraminti, bet ne visada. Kas dar gali padėti įveikti mirties baimę?
Kaip teigė I.Yalom, įveikti mirties baimę dažnai padeda pėdsakai (taip vadinami – ratilai), kuriuos žmogus palieka po savęs. Nereikia būti pasaulinio lygio įžymybe, kad tave prisimintų visas pasaulis. Tai gali būti gili mintis, veiksmas, ištiesta pagalbos ranka, nuoširdus pokalbis, geras darbas, kūryba, reikšmingas indėlis kokioje nors srityje – visa tai, kas turi išliekamąją vertę žmonių atmintyje ir širdyse. Žodžių, kuriais kadaise mane ramindavo močiutė, jos pasakojimų ir naminės duonos recepto gyvas atsiminimas ir perdavimas savo vaikams man yra puikus močiutės išsaugojimas, kuris reiškia, kad ji gyvena tiek mano, tiek mano vaikų širdyse. Kuo daugiau kituose žmonėse paliksime gerų pavyzdžių, idėjų, žodžių ar darbų, tuo daugiau suteiksime galimybę tęsti savo „gyvenimą” kituose. Pamąstykime, apie ką yra labdaros fondai ar organų donorystė – ar tai ne apie troškimą įprasminti gyvenimą ir likti kitų atmintyje?
Nemažai atliktų tyrimų su mirštančiais žmonėmis parodė, kad labiausiai prieš mirtį žmonės gailisi, kad per mažai laiko skyrė savo artimiesiems. Tai susiję su jausmu, kiek buvai reikalingas kitiems ir ką vertingo palieki po savęs. Mirties akivaizdoje jaučiamės itin vieniši – mirtis yra vienišiausias gyvenimo įvykis. Ji ne tik atskiria mus nuo kitų, bet ir pasmerkia naujai, dar baisesnei vienatvei: atsikyrimui nuo paties pasaulio. Mirties akivaizdoje pasidaro ypatingai reikšmingi artimi ryšiai. Tuomet norisi, kad kažkas artimas pabūtų šalia, palydėtų į tą nežinomą kelionę. Tačiau būna ir taip, kad artimieji nežino, kaip elgtis ir ką kalbėti su mirštančiuoju, nes tai juos labai gąsdina. Ta atskirtis, ta artimųjų baimė ir nerimas būnant šalia, dažnai ir sudaro įspūdį, kad mirštantysis miršta vienas.
Kas dar be šių išvardintų dalykų gali padėti žmogui sumažinti mirties baimę? Man įstrigo vienas tibetiečių įprotis, aprašytas S.Rinpočė gyvenimo ir mirties knygoje, – tibetiečiai turi įprotį kasdien pagalvoti apie mirtį. Tokiu būdu jie pratinasi prie minties, kad gyvenimas nėra amžinas. Tai vadinama desensibilizacija, kuri remiasi idėja, kad baimė gali būti sumažinama palaipsniui einant link jos ir išbūnant su tais potyriais, kuriuos ji sukelia. Tibetiečiai mokosi paklausti savęs „Jei mirsiu šįvakar, kas tada?” Kai kurie garsūs tibetiečių meditacijos mokytojai netgi užgesindavę nakčiai židinio ugnį ir nepasirūpindavę, kad rytdienai liktų žarijų – taip jie prieš naktį leisdavę sau sąmoningai priminti mirties galimybę. Kitas desensibilizacijos būdas – mokinimasis aiškiai įsivaizduoti savo mirtį, medituojant apie jos aplinkybes: nemalonius pojūčius, skausmą, paniką, bejėgiškumą, artimųjų sielvartą, suvokimą, kas gyvenant padaryta, o kas – ne. Svarbu nuolat mąstyti apie tai, jog mirtis reali ir ateina be perspėjimo. „Rytdiena ar kitas gyvenimas – nežinia, kas pirmas ateis” – sako viena tibetiečių patarlė. Panaši mintis randama ir Biblijoje: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos”. Žmogus raginamas budėti, kas reiškia – neprisirišti prie savo gyvenimo čia, o galvoti apie dvasines vertybes ir tai, kas jo laukia po mirties.
Tikėjimas, artimi ryšiai, filosofinės mintys, pokalbis su mirštančiuoju, siekis palikti po savęs kažką vertingo, kas primintų kitiems apie mus – visa tai gali padėti sumažinti mirties baimę. Nuo jūsų priklauso, ar panorėsite praverti duris mirties baimei, ar laikysite jas stipriai užspaudę. Nuo jūsų priklauso, ar už tų durų matote palengvėjimą ir palaimą, ar juodą tuštumą. Jūs renkatės, ar palaikyti mirštantį už rankos, ar tyliai pasitraukti nuo jo, paliekant jį vieną. Jūs renkatės, ką palikti po savęs pasauliui, nes nieko su savimi pasiimti negalėsite, kaip švediško tipo restorane. Jūs renkatės kaip gyventi. Juk visi mes žinome tiesą – gyvi iš šio gyvenimo vis tiek nepaspruksime.
