Kai gedime: apie gedulą, jo etapus ir įveikimą

Gedulas – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Jis siejasi  su netektimis, o netekčių patiriame visi: netenkame mylimo žmogaus jam mirus ar išsiskyrus, prarandame darbą, draugus, sveikatą, atsveikiname su savo nepasiektais lūkesčiais, neišsipildžiusiomis svajonėmis, palaidojame savo viltis. Kažko netekus, turim išgedėti. Taigi, gedulas – atsakas į bet kokį praradimą. Gedulas – tai procesas. Jis nėra universalus, neturi aiškių rėmų ar taisyklių. Visi mes gedime labai individualiai.

Bet vis dėl to yra kai kas, kas būdinga visiems gedintiems – tai tam tikri gedulo etapai. Per juos kiekvienas žmogus gali praeiti labai skirtingai. Nebūtinai etapai turi eiti „iš eilės“ tam tikra tvarka – jie gali keistis vietomis, gali „pasislėpti“ ar grįžti ir vėl atsikartoti. Kiekvieno etapo trukmė ir intensyvumas skiriasi priklausomai nuo žmogaus.

Psichiatrė Kübler-Ross išskyrė penkis gedulo etapus:

1. Neigimas
2. Pyktis
3. Derybos
4. Depresija
5. Susitaikymas

Pakalbėkime apie kiekvieną iš jų atskirai ir pasigilinkime, kas padeda juos sėkmingai praeiti.

NEIGIMAS

Neigimas yra gynybos mechanizmas. Jo paskirtis – padėti žmogui priimti skaudų įvykį. Dažnai neigimo etapu žmogus jaučia šoką, jam būna sunku priimti realybę, todėl psichika neigimo būdu tarsi apsisaugo nuo netikėto skausmo.

Koks elgesys būdingas neigimo etape?

• Žmogus atsisako priimti realybę ir ją neigia
• Negali patikėti tuo, kas įvyko
• Jaučiasi šokiruotas ir pasimetęs
• „Išjungtos“ emocijos

Kas galėtų padėti tvarkytis su neigimu:

• Pagrindinis uždavinys šioje stadijoje – grįžimas į realybę. Kad ir kaip skaudu būna susitaikyti, bet gedėjimas vyksta paprasčiau ir greičiau, kai žmogus pamažu priima realybę, o ne bėga nuo jos. Neigimo stadijai per ilgai užsitęsus, gedėjimo procesas gali sustoti vietoje. O tai neveda į pasveikimą.

PYKTIS

Kai žmogus ima priimti realybę ir neigimas atsitraukia, jo vieton stoja pyktis. Nėra gedėjimo be pykčio. Pastebėkite, kiek daug pykčio jaučiama netekties fone – pykstama ant gydytojų, kurie laiku nepadėjo, ant artimųjų, kurie neatvyko į laidotuves, ant likimo, Dievo, ant savęs ar paties mirusiojo, kad jis paliko. Beje, pastarasis teiginys – pykti ant mirusiojo – lietuvių visuomenėje nėra pateisinamas. Bet susipykti vaikams po tėvų mirties dėl nelygiai padalinto turto – tai yra norma. Nors čia dalyvauja ta pati emocija – pyktis.

Neigimą laikome gynybos mechanizmo, tuo tarpu pykčio uždavinys – paslėpti kitas žmogaus emocijas ir skausmą. Nors racionalios smegenys suvokia, kad žmonės, į kuriuos nukreipiamas pyktis, nėra kalti dėl situacijos, žmogaus emocijos yra pernelyg intensyvios ir nepraleidžia loginio mąstymo į priekį.

Kai kurie žmonės šios stadijos nepatiria, kas reiškia,  kad pyktį nuslopina, o kai kurie gali užstrigti šiame etape. Pykčiui atslūgus, žmogus ima mąstyti racionaliau apie įvykį. Svarbu suprasti, kad pyktis yra viena iš gedulo pasireiškimo formų ir kad tai yra normalu.

Pykčio etape gali pasireikšti šios emocijos, mintys ar elgesys:

Emocijos:

• Nekantrumas, dirglumas
• Frustracija ar įniršis
• Kontrolės paradimas
• Pesimizmas ar cinizmas

Mintys:

• Tai – neteisinga
• Kodėl tai nutiko būtent man?
• Kažkas turi būti dėl to kaltas
• Kaip Dievas leido tai nutikti?
• Kažkas privalo už tai sumokėti

  Elgesys:

• Emocinis nestabilumas
• Žodinė ar fizinė agresija
• Savižala
• Nesirūpinimas asmenine higiena
• Psichoaktyvių medžiagų vartojimas

Kas gali padėti išbūti pykčio stadijoje:

• Leidimas sau išjausti netektį – leisti sau jausti visas emocijas, t.y. leisti verkti ir pykti, tik svarbu tai daryti saugiai, nežalojant savęs ir nesusipykstant su visais aplinkiniais.
• Atpažinti, kokios emocijos slypi po pykčio kauke – tai dažnai gali būti gilus liūdesys ar bejėgiškumas.
• Neignoruoti savo emocijų, nes ignoravimas gali iššaukti nekontroliuojamus pykčio proveržius. Jeigu sunku pyktį verbalizuoti,  galima jį išreikšti per meną, poeziją, dienoraščio rašymą ar kitus būdus. Gali padėti ir meditacija bei joga.
• Skirtingų perspektyvų paieška – situacijos pamatymas iš įvairių žmonių požiūrių gali padėti atrasti savo jausmų ir kitų žmonių jausmų supratimą.
• Stengtis išeiti iš užburto rato, kurį sudaro mintys, jausmai ir elgesys, įtakojantys vienas kitą. Bandyti pakeisti  mintis ar elgesį tam, kad gautume skirtingą rezultatą.

DERYBOS

Derybos gedėjimo procese apima derybas su savimi pačiu ar Dievu. Derybų tikslas –  pasijausti geriau. Jos dažnai vyksta greta kitų sunkių emocijų – neigimo ir pykčio. Derybos yra gynyba nuo  bejėgiškumo. Tokiu būdu stengiamasi priimti realybę ir atgauti savo kontrolės ribas.

Kažką praradęs žmogus dažnai nesąmoningai trokšta kažką pakeisti savyje tam, kad susigrąžintų tai, ką prarado. Tarkim, gali atsirasti fantazijų, kad buvimas geresniu žmogumi ar kokios nors elgesio pokytis apsaugos nuo netekties ateityje.

Pagal Romanoff derybos gali apimti praeitį arba dabartį:

• Derybos apie dabartį – kai žmogus bando susitarti su savimi arba su Dievu (jeigu yra tikintis) kad jeigu jis elgsis tam tikru būdu, jis pasijaus geriau ir situacija palengvės.
• Derybos apie praeitį – pasireiškia tada, kai žmogus užsisuka mintyse „kas, jeigu“ ir vis grįžta į praeitį spėliodamas, ką ten galėjo pakeisti, kad būtų apsaugotas nuo praradimo.

Kas būdinga derybų stadijai:

• Kaltės jausmas dėl savo minčių ar veiksmų
• Išgąsčio, nerimo ir nesaugumo jausmai
• Obsesinės mintys „kas būtų, jeigu“
• Atsakomybės sau prisiėmimas dėl netekties
• Savęs baudimas
• Savęs ir kitų teisimas
• Bandymas nuspėti ateitį
• Troškimas patirti kitą rezultatą ar kitas pasekmes
• Gali kilti noras tapti geresniu,  kažką aukoti dėl kitų su tikslu sumažinti netekties skausmą
• Savo praeities veiksmų permąstymas, bandant atrasti, ką padariau ne taip, kad taip nutiko, ir ką galėjau pakeisti, kad to nebūtų įvykę

Taigi, šioje stadijoje galima rasti daug “kas, jeigu” ir “jeigu tik” teiginių. Tai yra gynyba nuo sielvarto. Šiuo periodu žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir bejėgis. Per derybas su likimu, Dievu ar savimi jis tarsi bando atgauti kontrolę ir atrasti, kaip jis galėjo įtakoti įvykio pasekmes.

Kas gali padėti įveikti šioje stadijoje:

• Vengimas permąstyti “kas, jeigu” teiginius savo mintyse. Atsitraukti emociškai nuo šių dalykų gali padėti kitas žmogus ar specialistas, kuris padės jas racionalizuoti ir pažvelgti į netekties situaciją iš kitos perspektyvos
• Savo minčių ir jausmų užsirašymas  padėtų labiau įsisąmoninti ir suprasti tikruosius jų motyvus;
• Dėmesio nukreipimas – padeda pajudėti iš derybų stadijos, kai žmogus perkelia dėmesį nuo dalykų, kurių negalėjo tuo metu sukontruoliuoti (pakeisti to, kas įvyko), prie dabartinių dalykų, kuriuos jis gali kontroliuoti. pradėti reikia nuo pačių paprasčiausių dalykų – kvėpavimo. Savo kvėpavimą mes galime kontroliuoti. Toks relaksacinis būdas padeda sumažinti įtampą kūne bei nerimą, kad veda į geresnę savijautą.
• Šios stadijos normalizavimas – leisti sau suprasti, kad derybos, vykstančios šiuo metu, yra normalus gedulo etapas ir viso gedėjimo proceso dalis.

DEPRESIJA

Normalu, patyrus praradimą, jausti liūdesį, beviltiškumą ir apatiją. Gali būti sunku išlipti iš lovos ir atlikti kasdienius buitinius darbus.

DePierro išskiria tam tikras mintis ir jausmus, būdingus šiai gedėjimo fazei:

• Liūdesys, tuštumo ir sustingimo jausmas
• Jausmas, kad kasdieniai darbai reikalauja labai daug energijos
• Stiprūs beviltiškumos ir nevilties jausmai
• Dažnas verkimas
• Miego sutrikimai
• Mintys, kad niekas nesupranta mano netekties skausmo
• Tikėjimas, kad mano sielvartas apims kitus, jeigu apie tai kalbėsiu
• Atsiribojimas nuo kitų
• Dažnas nuovargis
• Bevertiškumo ir kaltės jausmai

Visos šios reakcijos depresijos fazėje laikomos normaliomis gedulo reakcijomis.

Prieš tai buvusios reakcijos – tiek pykčio, tiek derybų – yra gana aktyviomis, o depresija yra pakankamai pasyvi fazė.

Kas padeda praeiti šį depresijos etapą?

• Paramos priėmimas – svarbu priimti šeimos narių, draugų palaikymą, o ne užsidaryti savyje.
• Savo emocijų priėmimas  ir išreiškimas.
• Prasmingi ritualai  – jie padeda įsisąmoninti netektį. Pvz, praradus mylimą žmogų gali padėti tokie ritualai, kaip laiško rašymas, medžio pasodinimas mirusiojo atminimui, knygos išleidimas ir pan.
• Profesionalios pagalbos paieška – jeigu gedulas apima beveik visą kadieninį gyvenimą ir neleidžia žmogui funkcionuoti, svarbu atrasti specialistą, kuris padėtų tvarkytis su gedulo emocijomis.

Apie 10 procentų žmonių, patyrusių netektį, pasireiškia komplikuotas gedulas, kas reiškia, kad  gedulas užsitęsia ir žmogus užstringa kokioj nors fazėj. Tokiu atveju žmogui būtina profesionali psichologinė pagalba.

SUSITAIKYMAS

Neigimas, pyktis, derybos, depresija yra kelias, vedantis į susitaikymą. Tai nereiškia skausmo pamiršimo ir nebejautimo, tai reiškia netekties integravimą į naują realybę. Šiojs stadijoje žmogus ima jausti daugiau pozityvumo, jo žvilgnis krypsta į ateities planus. Šioje stadijoje žmogus priima faktą, kad netektis buvo didelis pokytis jo gyvenime ir kad ji pakeitė jo požiūrį į daugelį dalykų. Gerų dienų pasitaiko daugiau nei blogų.

Kas būdinga priėmimo fazei:

• Pozityvumas ir viltis
• Naujos prasmės paieška
• Buvimas labiau dabartyje ir ateityje negu praeityje
• Didesnis gebėjimas toleruoti savo emocijas
• Didesnis atsipalaidavimas
• Gebėjimas tinkamai pasirūpitni savimi ir atjausti save
• Artimojo netekties atveju susitaikymas pasireiškia labiau ne per skausmą, bet per gerus prisiminimas ir jų branginimą

Nors kiekvienas išgyvename gedulą skirtingai, gedulo etapų identifikavimas gali padėti numatyti ir suprasti reakcijas, kurias gali patirti gedėjimo procese bei padėti suvokti savo poreikius kiekviename etape bei juos atliepti. Gedėjimo proceso supratimas gali padėti eiti į išgijimą ir priėmimą.