Anksčiau koprikausomais žmonėmis buvo laikomi priklausomo asmens partneriai. Tačiau pastebėta, kad kopriklausomybės požymiai būdingi daug didesnei daliai žmonių, – suaugusiems alkoholikų ar narkomanų vaikams, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimiesiems, sunkiomis ligomis sergančiųjų artimiesiems, elgesio problemų turinčių vaikų tėvams, neatsakingų žmonių artimiesiems, žmonėms, kurie teikia pagalbą kitiems.
Taigi, kas yra kopriklausomas žmogus? Kopriklausomas žmogus – asmuo, kuris leidžiasi veikiamas kito elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį.
Tas kitas, kurio elgesys veikia, gali būti vaikas, suaugęs, partneris, giminaitis, kolega ar tėvai. Kopriklausomybė susijusi su tuo, kaip žmogus leidžiasi būti paveikiamas kito elgesio ir kaip pats bando tą elgesį kontroliuoti, ar tai būtų per didelis jaudinimąsis ir hipergloba, savo jausmų užgniaužimas, susikoncentravimas į kitus ir savęs apleidimas, pyktis, manipuliatyvus elgesys, grasinimai ir t.t.
Kopriklausomybė apima įvairiausius požymius. Pagrindiniai signalai, jog žmogus koprikausomas:
Varginantis nerimas dėl kitų žmonių.
Perdėtas rūpinimąsis kitais.
Jautimąsis įpareigotu spręsti kitų žmonių problemas.
Didelis atsakomybės jausmas už kitus – už jų jausmus, mintis, veiksmus, savijautą.
Didelis kontroliavimo poreikis.
Sveikų ribų neturėjimas.
Emocijų slopinimas ir neigimas.
Vyraujantys kaltės, gėdos, bejėgiškumo jausmai.
Konfliktų vengimas.
Žema savivertė.
Kopriklausomybei būdingas perdėtas dėmesys kitų žmonių poreikiams, jausmams ir problemoms. Susikoncentravimas į kitus žmones yra būdas jaustis reikalingu ir išvengti savo skausmo, atsitraukti nuo jo. Kopriklausomi asmenys tiek daug dėmesio sutelkia į kitus, kad šiame procese pameta save. Jų savivertė ir tapatybė grindžiama santykiais, o ne tuo, kas asmuo yra iš tikrųjų.
Kopriklausomybės šaknys slypi vaikystėje, augant chaotiškoje, disfunkcinėje aplinkoje, su tėvais ar globėjais, kurie turi priklausomybės problemų, narcistiškų charakterio bruožų. Vaiko emocinis pasaulis yra ignoruojamas arba už emocijas netgi baudžiama. Jis auga su žemu pasitikėjimu savimi ir žinute, jog jo poreikiai nėra svarbūs. Vaikas išmoksta, kad susidūręs su nepakeliama šeimos aplinka, taikos palaikymas, rūpestis kitais, savo jausmų vengimas ir bandymas kontroliuoti situaciją yra būdai išgyventi ir susidoroti su baugiu ir nekontroliuojamu namų gyvenimu. Kai kuriems žmonėms tokios trauminės patirtys beveik nepastebimos, giliai užkąstos vaikystės prisiminimuose.
Ilgesniam, save atskleidžiančiam gijimui būtina nagrinėti savo gyvenimo istoriją, ankstyvąją vaikystę, mokytis išreikšti emocijas ir tapti dėmesingam savo poreikiams. Tam gali padėti psichoterapija.
10 priminimų kopriklausomiems asmenims:
Normalu turėti poreikius.
Poilsis nėra tinginystė, tai – būtinybė.
Tu nesi atsakingas už kitus, tik už save.
Tu nusipelnei laiko tik sau.
Tu nesi kaltas, jei kitas žmogus nelaimingas.
Normalu brėžti ribas.
Emocijos yra natūralu, tai nėra silpnybė.
Noras padėti neturi skaudinti.
Pasakymas „ne“ yra teisė ir pasirinkimas.
Pagalbos prašymas yra stiprybė.
Kiti mūsų įrašai
